• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

מבוא לספר הזהר 

Pratarmė knygai Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                   31.

Iš tikro knygoje Zohar parašyta, kad Acilut pasaulio indai ch – b – t – m didėja arba mažėja, priklausomai nuo žmogaus veiksmų.
Taip pat randame (Zohar, Bo):
„Izraelis suteikia Kūrėjui stiprybę“.
Ir atrodytų, kad yra paveikiamas pats „Dieviškumas“?

Tačiau iš tikro visa tai neturime suprasti tiesiogiai,
nes „Dieviškume“ jokiu būdu negali būti jokie pasikeitimai,
kaip parašyta:

„Aš savo vardo Havaja nepakeičiau“ (Malachi 3).
Todėl, kad „kūrimo mintis“ buvo „suteikti kūrinijai malonumą“,
mes suvokiame, kad pas Kūrėją yra „noras sąlygoti“ – atiduoti.

Ir pagal mūsų pasaulio realijas, mes žinome,
kad jei yra didesnis „gaunančių“ skaičius,
pas „sąlygojantį“ – atiduodantį didėja malonumas.
Todėl mes ir įsivaizduojame,
kad „sąlygojantis“ yra „suinteresuotas“ dėl gaunančių skaičiaus padidėjimo.

Iš tikro iš šio aspekto mes sakome,
kad Acilut pasaulyje padidėja mochinas (gausybė),
kai „apatiniai“ nusipelno gauti Acilut pasaulio šviesą,
arba – apatiniai „aprūpina“ Acilut pasaulį.
Ir atvirkščiai, kai „apatiniai“ nėra verti gauti Acilut pasaulio „gausybę“ (šefa),
mes sakome, kad tuo dydžiu „sumažėja“ Acilut pasaulio šviesa (mochinas).

                                                                          32.

Ir tai panašu į žvakę, t.y. jei uždegsi nuo vienos žvakės nors tūkstantį,
ar šimtus tūkstančių žvakių, ar neuždegsi nei vienos žvakės,
vis tiek toje pirmoje žvakėje nebus jokio pakitimo.

Arba, jei iš Pirmo Adamo (žmogaus) išeitų šimtai tūkstančių palikuonių,
tokių kaip mes šiandien, ar jis nebūtų pagimdęs nei vieno palikuonio,
pačiame žmoguje tai nesąlygotų jokio pakitimo visai.

Tai reiškia, kad ir pačiame Acilut pasaulyje nėra iš vis jokių pakitimų (neduok dieve).
Todėl, ar apatiniai (žmonės) gauna didelę pasaulio Acilut gausybę, ar negauna iš vis,
visas šviesos padidėjimas (ar sumažėjimas) liečia tik pačius „gaunančius“.

                                                                          33.

Ir kam reikėjo knygos Zohar išminčiams aprašyti visus pasikeitimus,
lyg jie vyktų pačiame Acilut pasaulyje?
Juk buvo galima aiškiai ir konkrečiai pasakyti,
kad visi pasikeitimai yra tik pas „gaunančius“ B – J – A pasauliuose.
Tai reiškia, kad buvo galima nekalbėti apie „lygtai“ vykstančius pasikeitimus pačiame Acilut pasaulyje, kad paskui nereikėtų paaiškinimų.

Tačiau čia yra labai didelė ir subtili paslaptis, apie tai parašyta:
„Ir pranašų lūpomis būsiu įsivaizduojamas“ (Hošea 12).
Iš tikro čia yra paties Kūrėjo noras, kad „gaunančios sielos“ įsivaizduotų, jog pats Kūrėjas dalyvauja šiuose pasikeitimuose.
Ir tai yra tam, kad padidinti žmonėms Kūrėjo, t.y. „aplinkinės realybės“ suvokimo lygį.

Tai panašu į Tėvą, kuris apriboja savo lygį prieš mylimą sūnų.
Tai reiškia, kad Tėvas rodo savo mylimam ir brangiam sūnui kartais piktą, kartais patenkintą veidą, nors iš tikro pas Tėvą faktiškai nėra nei pykčio, nei pasitenkinimo.
Iš tikro Tėvas tais savo veiksmais nori tik padidinti savo mylimo sūnaus suvokimo lygį,
kad galėtų labiau mėgautis sūnumi.
Tačiau, kai tik sūnus paaugs ir ateis pas jį suvokimas, jis supras,
kad Tėvo veiksmuose nebuvo „konkretumo“,
t.y. Tėvas tik „žaidė“, „mėgavosi“ ir „augino“ sūnaus suvokimą.

Taip yra ir mūsų atveju, t.y. visi mūsų įsivaizduojami pasikeitimai prasideda ir baigiasi tik „gaunančių“ sielų reakcijoje.
Ir Kūrėjo noras yra toks, kad šie pasikeitimai atrodytų lygtai vykstantys pačiame Kūrėjuje,
t.y. lyg viską daro pats Palaimintas ir Išaukštintas.
Ir kaip jau sakėme, tai yra tam, kad „padidinti“ ir „išauginti“ sielų suvokimą iki labai aukšto lygio, atitinkančio kūrimo mintį:
„Padaryti malonumą kūriniams“.

                                                                    34.

Ir nesistebėk tuo, nes panašiai yra ir mūsų materialiame suvokime.
Pavyzdžiui paimkime mūsų sugebėjimą matyti, t.y. mes matome prieš save didelį, pilną ir nuostabų pasaulį.
Tačiau iš tikro mes „matome“ visą šį pasaulį tik savo viduje.
Tai reiškia, kad mūsų „užpakalinėse smegenyse“ yra lygtai „kino kamera“, atvaizduojanti mums viską, ką mes matome, viską viduje ir nieko išorėje.

Ir dar, Kūrėjas padarė mūsų smegenyse lygtai „poliruotą veidrodį“, apverčiantį mumyse visą matomą vaizdą, t.y. viską, ką mes matome priešais.
Iš tikro, nors viskas, ką mes matome „išorėje“, nėra „tikras dalykas“,
kaip mes turime dėkoti Palaiminto ir Išaukštinto valdymui už šį „poliruotą veidrodį“,
leidžiaintį mums matyti ir suvokti dalykus, esančius mūsų išorėje.
Tuo būdu mums yra duotas sugebėjimas aiškiai suvokti ir įvertinti kiekvieną dalyką iš išorės ir iš vidaus, nes be šito „sugebėjimo“ iš mūsų būtų „atimta“ didelė dalis suvokimo.

Lygiai toks pats yra ir Kūrėjo noras „Dieviškumo“ suvokime.
Tai reiškia, kad nors visi pasikeitimai vyksta „gaunančių“ sielų viduje, sieloms „atrodo“,
kad jos yra veikiamos iš išorės, t.y. iš Kūrėjo.
Todėl sielos gali pilnai pasiekti visą suvokimą ir visą kūrimo minties žavesį.

Lygiai taip ir mūsų pavyzdyje, nors mes „realiai“ matome viską prieš savo veidą, tačiau kiekvienas protingas žmogus aiškiai žino, kad viskas vyksta tik jo smegenų viduje.
Taip ir mes (mūsų sielos), nors „matome“ visus įsivaizduojamus poveikius iš išorės,
t.y. „ateinančius“ iš Kūrėjo, mums nėra jokios abejonės,
kad visi pasikeitimai vyksta tik mūsų (sielų) viduje.
Ir įsižiūrėk labai įdėmiai į šiuos dalykus, nes daugiau paaiškinti jau nebeturiu galimybės ir teisės.