kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

שמעתי 

„Šamati“

tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš Baal Sulamo

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                     36.


                                        Ką reiškia trys „kūnai“ žmoguje?


                                                            (Ištraukos)


Žmogus susideda iš trijų (dvasinių) „kūnų“:
a) „vidinis“ kūnas – šventos sielos „drabužis“;
b) „klipat noga (švytintis, analizė) – pusiau netyras ir pusiau šventas;
c) „miška de chivija“ – „gyvatės oda“ (netyras, visiškai nepataisomas).


Iš tikro žmogus gali išsivaduoti iš dviejų netyrų „kūnų“, kad jie netrukdytų šventumui, ir jis galėtų jis naudotis tik „vidiniu“ kūnu.
Todėl žmogui patariama naudotis ypatinga savybe – „sgula“.
Tai reiškia, kad žmogus turi galvoti, tik apie tai, kas liečia „vidinį“ kūną.
Ir visos žmogaus mintys visada turi būti Vieno „valdžioje“, kaip parašyta:
„Nieko nėra – tik Jis“ (Dvarim 4 – 35).
Ir dar: „Jis vienas daro ir padarys visus darbus“ (Rambamas „13 tikėjimo principų“).


Iš tikro nėra jokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų atskirti žmogų nuo šventumo.
Ir kai žmogus negalvoja apie du likusius kūnus, tada jie miršta, nes nėra jiems „maitinimo“, ir todėl jie negali jie egzistuoti.
Kaip sakėme, tie du kūnai „maitinasi“ mintimis, kuriomis galvojame apie juos.


Ir tai paslaptis: „Su prakaitu veide valgysi duoną“ (Berešit 3 – 19).
Tai reiškia, kad prieš „Pažinimo medžio“ nuodėmę gyvybė nebuvo priklausanti nuo duonos.
Todėl nereikėjo pritraukti gyvybės šviesą, nes žmogus ir taip gaudavo (gyvybinį) švytėjimą.
Tačiau po nuodėmės, kai Pirmasis Adamas susijungė su „miška de chivija“ („gyvatės odos“) kūnu, gyvenimas tapo priklausomas nuo „duonos“, t.y. nuo maisto.
Ir šį maistą reikia kaskart „pritraukti“ iš naujo, o jeigu kūnas negauna maisto, jis miršta.


Iš tikro to dėka pasidarė didelis ištaisymas, nes žmogus gavo galimybę išsivaduoti iš šių dviejų „kūnų“.
Todėl jis turi dėti visas pastangas, kad negalvotų apie šiuos du kūnus.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Mintys apie prasižengimą sunkesnės, nei pats prasižengimas“.
Tai reiškia, kad mintys yra „maitinimas“ kūnams, nes iš minčių, kuriomis galvojame apie tuos „kūnus“, jis gauna gyvybę.


Todėl žmogus turi galvoti tik apie „vidinį kūną“, nes tai – šventos sielos „drabužis“.
Tai reiškia, kad žmogus turi galvoti mintis, kurios yra už jo „odos“, t.y. už jo „kūno“ odos, ir tai reiškia už „naudos sau“.
Iš tikro visos žmogaus mintys turi būti tik apie naudą artimui.
Ir tai vadinasi „už jo odos“, nes už žmogaus „odos“ nėra jokio klipot „prisitvirtinimo“.
Tai reiškia, kad klipot „prisitvirtina“ tik už to, kas yra „odos“ viduje, t.y. prie to, kas priklauso žmogaus „kūnui“, o ne už jo kūno – „už jo odos“.
Ir prie to kas neįeina į kūno „apsirengimą“, klipot negali „prisitvirtinti“.