Bendrai ši malda panaši į rytinę Šabato maldą: „Rytiniai palaiminimai“, „Psukei dezimra“, „Šma“, kartu su ją lydinčiais palaiminimais.
Prieš chazanui pasakant „Palaiminkite...“, skaitoma 130 knygos Tehilim dalis: „Iš gelmių pašaukiau Tave, Kūrėjau“ – bendruomenė paskui chazaną kartoja eilutę po eilutės.
Šis Tehilim skyrius yra skaitomas visų „Teismo dienų“ metu.
Malda „Amida“ – ta pati, kaip ir išvakarėse vakare.
Nors jos pakartojime, kurį atlieka chazanas, yra ženklių pakeitimų – įtraukiami nauji himnai ir šlovinimo dainos.
Vienus visa bendruomenė sako atsistojusi, kitus – sėdint.
Skaitant kai kuriuos iš jų, atidaroma „aron kodeš“, o kai kuriuos skaitant – neatidaroma – viskas priklauso nuo papročio, kuris priimtas vienoje ar kitoje bendruomenėje.
Vienas žymiausių himnų – „Himnas Kūrėjui, atliekančiam teismą“, sudarytas kaip akrostikas, pagal ivrito abėcėlės raides.
Jis nukreiptas į dievišką gailestingumą, pasireiškiantį tada, kai „Kūrėjas atleidžia nuodėmes teisme“ ir „saugo tuos, kurie myli Jį, teisme“.
Jei Roš-Ašana nesutampa su Šabatu, tai po to, kai chazanas užbaigia „Amida“ pakartojimą, atidaromas „aron kodeš“ maldai „Avinu, malkeinu“.
Ji vadinasi taip todėl, kad kiekvienas jos posmelis prasideda žodžiais אבינו avinu, מלכינו malkeinu (mūsų Tėve, mūsų Karaliau).
Ši malda apie viską, kas yra būtina žmogui laimingam ir sėkmingam gyvenimui, apie viską, apie ką svajoja Izraelio tauta jau daug šimtmečių...
Maldoje „Amida“ per šventę nėra išsakomi jokie prašymai, bet per Roš-Ašana šį vaidmenį atlieka „Avinu, malkeinu“.
Sakoma ji atsistojus.
Joje yra dešimt posmelių, kuriuos visi besimeldžiantieji kartoja paskui chazaną, nuo eilutės: „Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, grąžink mus, nuoširdžiai atgailaujančius prieš Savo veidą!“ iki „Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, pasigailėk mūsų ir atsakyk mums, nors nėra mūsų sąskaitoje gerų darbų – sukurk mums teisingumą ir parodyk mums Savo gerumą, ir išgelbėk mus!“
Tada chazanas pasako „Pilną kadišą“.
Reikia
pažymėti, kad Dešimties atgailos dienų metu „Kadiše“ atsiranda tam
tikri pakeitimai: vietoje žodžių „už visus labiau palaimintas“ sakoma
„už visus labiausiai palaimintas“, pabaigoje „Nustatantis taiką...“
vietoje žodžio שלום sakomas žodis השלום.
Iš karto po to skaitoma „Daina, kurią levitai tą dieną dainuodavo Šventykloje“ – ta, kuri atitinka savaitės dieną, kurią buvo Roš-Ašana; „Kadiš-jatom“ skyrius iš Tehilim „Davido psalmė: Kūrėjas – mano šviesa“ ir vėl „Kadiš-jatom“.
Tada ateina Toros skaitymo eilė.
Toros ritinio išėmimo ceremonija iš „aron kodeš“ per Roš-Ašana, kuri nesutampa su Šabatu, skiriasi nuo tokios ceremonijos per Šabatą.
Po „Tu įsitikinai akivaizdžiai...“ ir „Kai Sandoros skrynia pajudėjo į kelionę“ – visi: ir chazanas, ir bendruomenė triskart pakartoja „13 Kūrėjo gailestingumo principų“: „Kūrėjas – Kūrėjas
galingas, maloningas ir gailestingas, kantrus, Tas, kurio meilė ir
teisingumas beribiai, menantis gerus tėvų darbus per tūkstantį kartų̃,
atleidžiantis nuodėmes ir nepaklusnumą, ir suklydimą, ir ištyrinantis“.
Ir
dar: „Pasaulio Valdove! Išpildyk mano širdies norus į gera... Ir
dovanok man ir mano artimiesiems atleidimą už visas mūsų nuodėmes – atleidimą
dėl Tavo gerumo, atleidimą dėl Tavo gailestingumo... Ir atsimink mane,
dovanodamas ilgą gyvenimą, gerovę ir taiką. Ir duok man duonos maistui
ir drabužius apsirengti, ir turtą, ir garbę, ir ilgus gyvenimo metus
Tavo Toros mokymuisi ir priedermių vykdymui, ir protą, ir sugebėjimus
supratimui ir Tavo paslapčių gilumo apmąstymui, ir atsiųsk mums visišką
išgijimą nuo visų mūsų negalavimų. Ir atšauk visus sunkius, karčius
nuosprendžius, paskirtus mums, ir nukreipk valdytojų, jų patarėjų ir
padėjėjų širdis mūsų gerovei – „amen“, tebus tam Tavo valia!“
Po
šios asmeninės maldos yra skaitomas palaiminimas: „Palaimintas pasaulio
Valdovo vardas!“, o po to iš „aron kodeš“ išimami du Toros ritiniai ir
chazanas sako: „Klausyk, Izraeli...“ ir „Vienas mūsų Kūrėjas, didis mūsų
Valdovas, šventas ir didingas (pastarąjį žodį chazanas prideda tik per
Roš-Ašana ir Jom-Kipurą) Jo vardas!“.
Kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį, taip pat pasninko dienomis, per Chanuką ir Purimą Toros skaitymui yra kviečiami trys žmonės; dienomis, apgaubtomis šventiška dvasia – per roš-chodeš ir chol-amoed, kurių metu skaitoma malda „Musaf“ – kviečiami keturi; per šventes, per kurias draudžiama dirbti – penkis ir maftirą, per Jom-Kipurą – šešis ir maftirą, ir per Šabatą – pačią švenčiausią dieną – septynis ir maftirą.
Toros ištrauka, kuri yra skaitoma per Roš-Ašana ir pirmos dienos „haftara“ yra susijusi su faktu, apie kurį kalba tradicija: būtent per Roš-Ašana promotės Sara, Rivka ir Rachelė, o taip pat Chana, pranašo Šmuelio motina, išsivadavo nuo savo nevaisingumo.
Antrą Roš-Ašana dieną skaitoma Toros ištrauka, išrinkta šiai dienai ne tik dėl dėl to, kad yra tiesioginis ištraukos, skaitytos išvakarėse, tęsinys.
Tai 22 Berešit knygos skyrius, kuriame pasakojama apie Icchako paaukojimą.
Skaitant
šį pasakojimą sinagogoje, yra prisimenama Abrahamo ir Icchako, kurie be
jokių svyravimų vykdė Kūrėjo paliepimą paaukoti Icchaką, nuopelnai. O
kai pasigirsta Kūrėjo įsakymas, sustabdantis šį aukojimą – „Neliesk berniuko ir nieko jam nedaryk“ – meldžiame Kūrėjo, kad jis atsiųstų gerovę ir mums.
Kaip jau buvo minėta, pirmosios Roš-Ašana dienos „haftara“ paimta iš I Šmuelio knygos, iš 1-o ir 2-o skyrių, kuriuose pasakojama apie Chaną, pranašo Šmuelio motiną, kuri daug metų buvo nevaisinga, ir galiausiai, po nesuskaičiuojamų jos maldų, Kūrėjas davė jai sūnų.
Antroji „haftaros“ pusė – dėkojantis himnas Kūrėjui, kurį dainavo Chana: „Mano širdis džiūgauja dėl Kūrėjo pagalbos, aš laimėjau, nebijau aš savo priešų – nes linksminuosi aš, išgelbėta Tavo dėka aš!...“
Reikia pastebėti, kad daugybė įstatymų apie tai, kas tai yra malda ir kaip reikia melstis Kūrėjui išeina iš šios Chanos maldos.
Antrąją Roš-Ašana dieną „haftara“ – 31-tas pranašo Jeremijos knygos skyrius. Joje – paguoda, būsimo Izraelio tautos išsivadavimo pranašavimas, o skyriaus centre – Rachelės (kuri taip pat išsivadavo nuo nevaisingumo Roš-Ašana metu) malda apie savo vaikus, ištremtus iš Tėvynės.
Kūrėjas atsako į jos maldą: „Sulaikyk savo balsą nuo raudojimo ir savo akis – nuo ašarų... grįš sūnūs į savo šalį!“
Palaiminimai, kurie yra sakomi po „haftaros“, sutampa su tais, kurie yra sakomi per Šabatą, bet paskutiniame jų maftiras priduria: „ir už šią atminties dieną, šią šventą dieną, kurią Tu davei mums, Kūrėjau, mūsų Dieve, prašymui, malonei ir ištyrinimui – šlovei ir didybei – už visa tai Kūrėjau, mūsų Dieve, mes dėkojame ir laiminame Tave“.