• אז תתענג על ה' והרכבתיך על במתי ארץ, ואכלתיך נחלת יעקוב אביך, כי פי ה' דיבר. ישעיה נח – יד, זוהר, לך לך, ומלכי צדק Tada mėgausies Kūrėju, ir pakelsiu tave į žemės aukštumas, ir valgysi savo tėvo Jakovo palikimą, nes taip pasakė Kūrėjo burna. (Ješaja 58 – 14)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Roš haŠana šventė

I.M.Lav

„Šofaro“ pūtimas

Roš-Ašana, kaip Teismo dienos esmė yra išreiškiama ypatinga priederme, skirta tik šiai dienai – tai „šofaro“ pūtimas.

„Šofaro garsų diena“ ir „atminties apie šofaro garsus diena“ – taip Tora vadina Roš-Ašana dieną.

Išminčiai aiškina, kad pirmasis pavadinimas priklauso tiems atvejams, kai Roš-Ašana išpuola darbo dieną, tada tai „šofaro garsų diena“ – tada iš tikrųjų yra pučiamas „šofaras“, antrasis priklauso tam atvejui, kai Roš-Ašana sutampa su Šabatu, tada „šofaras“ nepučiamas ir ši diena skaitoma „atminties apie šofaro garsus diena“.

Kokia yra „šofaro“ pūtimo per Roš-Ašana prasmė?

Rambamas pateikia keletą atsakymų į šį klausimą:

1. „Šofaro“ pūtimas reiškia, kad tą dieną karūnuojame Kūrėją viešpatavimui virš visos žemės – nes toks yra priimtas paprotys: apie monarcho karūnavimą ir jo atėjimą į sostą yra pranešama „šofaro“ pūtimu.

Iš tiesų Tanache yra nemažai apie tai kalbančių vietų – pvz.: dalyje iš Tehilim, kuri kaip tik skaitoma prieš „šofaro“ pūtimą: „Nes Kūrėjas, Viešpats Dievas – galingas, Jis didingas visos žemės Karalius“.

2. „Šofaro“ pūtimo tikslas – priminti apie protėvių nuopelnus ir ypatingai – apie Icchako, Kūrėjo pakeisto į ėriuką, aukojimą.

Sako padavimas, kad tada Kūrėjas pasakė Abrahamui: „Tavo palikuonys pūs avino ragą prieš Mane ir Aš priminsiu tada Icchako, Abrahamo sūnaus aukojimo nuopelną į gerą“.

3. „Šofaro“ pūtimas primena Toros dovanojimą, kai visa tauta vienbalsiai sušuko: „Padarysime ir suprasime!“.

Tora sako, kad jos dovanojimo metu buvo girdimas ypatingai stiprus „šofaro“ garsas ir tada jis reiškė naujos sąjungos tarp Kūrėjo ir Izraelio tautos sudarymą.

Kaip jau buvo minėta, „šofaras“ daromas iš avino rago.

Ir daromas jis ne tiesus, o lenktas, kaip užuomina į tai, kad turime nulenkti save prieš didžio Teisėjo, prieš Kurį stojame šią dieną, valią.

בעל התוקע Baal hatokea – taip vadinamas žmogus, bendruomenės išrinktas pagrindinės šios dienos priedermės įvykdymui.

Jis - tarsi įgaliotas atstovas prieš Kūrėją – ir bendruomenė įvykdo „šofaro“ pūtimo priedermę atsakydama „amen“ į jo palaiminimus ir įdėmiai klausydama jo „šofaro“ pūtimo. 

Prieš pradedant pūsti „šofarą“, bendruomenė septynis kartus pakartoja 47 knygos Tehilim skyrių: „Šlovinanti Koracho sūnų daina“.

Tradicija, perduodama iš kartos į kartą, prideda dar septynias eilutes, kurias garsiai ištaria baal hatokea, o visa bendruomenė jas pakartoja.

Pirmoji jų – „Iš savo sielvarto pašaukiau aš Kūrėją – ir atsakė man Kūrėjas ir išvedė mane į platumas“.

Šešios likusios savo pirmomis raidėmis sudaro žodžius קרע שטן kra satan „perplėšk kaltintoją“ – užuominą į neįtikėtiną „šofaro“, priverčiančio nutilti bet kokį kaltintoją, galią.

Prieš „šofaro“ pūtimą baal hatokea pasako du palaiminimus.

Tuo metu negalima ištarti nei garso, netgi įprasto atsakymo į Kūrėjo vardo paminėjimą „Palaimintas Jis ir Palaimintas Jo vardas“.

Reikia tik tylomis įdėmiai klausytis palaiminimo žodžių ir po jų atsakyti „amen“. 

Pirmasis palaiminimas toks: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs klausytis „šofaro“ garso!“

Antrasis: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, už tai, kad davei mums gyvenimą ir palaikei mus, ir leidai gyventi iki šio laiko!“.

„Šofaro“ pūtimas Toroje vadinamas žodžiu trua.

Nėra žinoma, koks būtent pūtimas Toroje turimas omeny. 

Tam, kad išvengti abejonių, išminčiai nurodė pūsti „šofarą“ visais įmanomais būdais, žinomais Toroje.

Todėl „šofaro“ pūtimo tvarka tokia: tašrat, tašat, tarat. Šios santrumpos reiškia trijų skirtingų pūtimų derinius: tkija – ilgas, pratisas garsas, švarim – triskart pakartojamas garsas, primenantis šaukiamąjį signalą, trua - devynis kartus pakartojamas trumpas nutrūkstantis garsas.

Kiekviena serija prasideda ir baigiasi ilgu tkija garsu ir viso šių serijų yra devynios: tris kartus pakartojama seka tkija-švarim-trua-tkija (tai išreiškiama trumpiniu tašrat), triskart pakartojama seka tašat (tkija-švarim-tkija) ir triskart pakartojama seka tarat (tkija-trua-tkija).

Iš esmės užtektų išklausyti tik 10 garsų, po vieną iš kiekvienos garsų sekos: tašrat, tašat, tarat.

Tačiau remdamiesi tuo, kad Toroje nurodymai apie „šofaro“ pūtimą naujų metų pradžioje yra minimi tris kartus, išminčiai nurodė kiekvieną seką kartoti po tris kartus.

Po to, „Musaf“ maldos skaitymo metu (ją kiekvienas skaito pats), triskart yra pakartojamos 10 pagrindinių „šofaro“ pūtimo rūšių tašrat, tašat, tarat, tad „Musafo“ metu vėl yra išgirstami tie trisdešimt garsų.

Tas pats vyksta ir tuo metu, kai chazanas kartoja šią maldą, kas sudaro jau devyniasdešimt „šofaro“ garsų ir tam, kad tą skaičių padidinti iki 100, „Pilname kadiše“, kurį chazanas skaito po „Musafo“, vėl skamba dešimt pagrindinių garsų.  

„Malchijot“, „zichronot“, „šofarot“

Nutilo „šofaro“ garsai. Sinagogoje įsiviešpatauja iškilminga tyla.

Toros ritinys grąžinamas į savo vietą, į „aron kodeš“.

Ir tada chazanas tyliu balsu pradeda jaudinančią asmeninę maldą: „Štai aš, skurdus nuopelnais, virpantis, apimtas baimės prieš Tą, Kuris sėdi Savo soste, klausydamas Izraelio šlovinimų, atėjau melsti Tavęs už tavo tautą, Izraelį, atsiuntusį mane, nors aš visai to nevertas. Prašau Tavęs Abrahamo, Icchako ir Jakovo Dieve, Kūrėjau galingas, maloningas ir gailestingas, Izraelio Dieve, Visagali, keliantis siaubą ir rūstus, vainikuok sėkme kelią, kuriuo žengiu, meldžiant gailestingumo man ir tiems, kurie mane pasiuntė. O, nelaikyk jų kaltais dėl mano nuodėmių, nekaltink jų už mano nusižengimus, nes aš – nusikaltėlis ir nusidėjėlis“. 

Po to jis skaito „Chaci-kadiš“ ir visi pereina prie „Musaf“ maldos.

Šis „Musafas“ nepanašus į jokią maldą, kuri skaitoma metų bėgyje. Šiokiadieniais „Amida“ yra sudaryta iš 18 palaiminimų (prie kurių pridėtas 19-tas – „Ir te nebus vilties kurstytojams“), Šabatų, jaunaties „Musafo“ metu ir per likusias šventes – iš 7 palaiminimų, o „Musafas“ per Roš-Ašana sudarytas iš 9 palaiminimų: trys pirmi ir trys paskutiniai visais atvejais vienodi, o trys viduriniai ypač ilgi ir sudėtingi.

Jie netgi turi ypatingus pavadinimus: „malchijot“, „zichronot“ ir „šofarot“, o pagal savo turinį sutampa su trimis Rambamo paaiškinimais apie „šofaro“ pūtimo priedermės prasmę. 

Kiekvienas iš trijų vidurinių „Musafo“ palaiminimų per Roš-Ašana sudarytas iš 10-ties citatų iš Tanacho: trys iš Toros, trys iš Tehilim, trys iš Pranašų ir paskutinioji, dešimta citata, apibendrinanti kitas, taip pat paimta iš Toros. 

Dešimt „šofaro“ garsų, užbaigiančių kiekvieną iš šių palaiminimų, atitinka šias 10  citatų.

מלכיות „Malchijot“ („Palaiminimuose apie įsiviešpatavimą“) kalbama apie karališkos Kūrėjo valdžios didybę, kuri pagrįsta dviem principais: gailestingumu ir teisingumu.

Čia įterpta taip pat malda „Aleinu“, o baigiasi ši malda taip: „Palaimintas, Tu Kūrėjau, visos žemės Karaliau, pašventinantis Izraelį ir Atminties dieną!“. 

Sekantis palaiminimas זיכרונות „Zichronot“ („Priminimai“) pabrėžia dievišką priežiūrą visko, kas vyksta pasaulyje: ir bendrai, ir pačiose mažiausiose smulkmenose.

Tai malda, kuri suteikė pavadinimą visai šventei: „Atminties diena“.

Ji primena, kad šią dieną „gimė pasaulis“ – tai pirma žmogaus egzistavimo žemėje diena ir šią dieną Kūrėjas prisimena visus Savo kūrinius ir apsprendžia jų likimus: „Ir apie kiekvieną šalį sprendžiama: kuri bus atiduota karui, kuri – taikai... Šią dieną prisimenami kūriniai bei nukreipiami: kas į gyvenimą, kas – į mirtį...“. 

Dešimt citatų, pateikiamų šiame palaiminime, dar labiau iliustruoja mintį apie Kūrėjo visa ko žinojimą: „Tu atsimeni visus dalykus šiame pasaulyje, visi kūriniai nuo seniausių laikų stovi prieš Tavo veidą, Tau atverta viskas, kas slapta, nesuskaičiuojamos pasaulio paslaptys nuo jo sukūrimo momento – niekas neužmiršta prieš Tavo sostą...“. O baigiasi „Zichronot“ palaiminimas taip: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, prisimenantis Savo priesaiką!“. 

Trečiasis palaiminimas שופרות „Šofarot“ („Šofaro garsai“) sutelkia dėmesį į „šofaro“ garsus kaip į aukščiausios Kūrėjo valdžios simbolį.

Į jį įpintas atsiminimas apie „šofaro“ garsus Toros dovanojimo metu ir kalbama apie tuos „šofaro“ garsus, kurie visam pasauliui praneš apie išsivadavimą: „Ir bus tą dieną: didis „šofaras“ suskambės ir ateis pasimetę Asirijoje ir išsibarstę Egipte ir nusilenks prieš Kūrėją ant švento kalno Jeruzalėje...“. 

Palaiminimas „Zichronot“ prasideda žodžiais: „Tu atsivėrei Savo šlovės aureolėje šventai tautai, kad kalbėtum su ja...“. O pasibaigia taip: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, įsiklausantis į savo tautos Izraelio „šofaro“ garsus su gailestingumu!“.