• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Devyniolikta dalis

Saulės spinduliai

Po to, kai Baal aSulamas baigė rašyti komentarą „aSulam“, ir jo sveikata ėmė vis labiau silpnėti ir blogėti, chasidai nusprendė parašyti jam prašymo laišką.

Tame laiške jie prašo, kad Baal aSulamas pradėtų su jais darbą iš naujo ir kad jie pasiruošę padaryti viską, ką tik jis pasakys, taip lyg iš tikrųjų būtų nauji mokiniai. Visi pasirašė ir perdavė jam šį laišką.

Tačiau mokytojas atsakė, jog jie jau pavėlavo.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo (tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo):

„Paskutinę Baal aSulamo gyvenimo Sukot šventę, jo mokiniai stebėjosi ir buvo susirūpinę dėl to, jog jo veidas šviečia didele šviesa ir jis neįprastai daug kalba apie praėjusias savo gyvenimo dienas.

Taip pat mūsų mokytojas pasakė rabi Davidui Meincbergui:

„Matai, aš turiu labai gražią palapinę, kitais metais turėsiu dar gražesnę“  (per Sukot šventę yra priedermė gyventi palapinėje).

Rabi Davidas paklausė: „Argi mano mokytojo palapinė nėra kiekvienais metais vis gražesnė, nei prieš tai buvusiais?!

Ir atsakė jam mūsų mokytojas: „Tai tiesa, tačiau kitais metais ji bus neprilygstama“.

Rabi Binjaminui Simkovski pasakė: „Kitais metais palapinė bus tokia graži, kokios „nematė jokia akis“.

Po Sukot šventės Baal aSulamas pasakė savo žmonai: „Mano mokiniai jau ilgai nesidžiaugs su manimi, tik dar metus“.

Mano tėvas rabi Moše Baruchas išgirdo tai ir labai dėl to susijaudino, tačiau vėliau užmiršo“ (čia baigiasi rabi Azrielio pasakojimas).

Rabi Zalmanas Lembergeris pasakojo:

„Paskutiniais metais mūsų mokytojas paprastai nebeišeidavo iš savo namų.

Tik labai retais atvejais išsiruošdavo iš namų, kai vykdavo aplankyti šventas vietas.

Ir kiek pamenu, tai buvo šie du kartai: vienas buvo komentaro „aSulam“ užbaigimo proga (apie kurį jau kalbėjome anksčiau), o kitas kartas – paskutinį adaro mėnesį – kai mūsų mokytojas vyko į Cfatą.

Ten jo mokiniai išnuomavo viešbutį ir surengė didžiules šventines vaišes.

Baal aSulamas tada nesakė, kokia proga keliamos šios vaišes, ir tik vienas ar du mokiniai aiškiai žinojo, jog tai iš tikrųjų jo išsiskyrimo su mokiniais proga.

Šių vaišių metu džiaugsmas buvo toks didelis, kokio mokiniams savo gyvenime nėra tekę patirti – tai buvo džiaugsmas, kurio neįmanoma nupasakoti žodžiais.

Ir būtent mūsų mokytojas buvo tas, kuris įnešė šį didžiulį ir nuostabų džiaugsmą į kiekvieno mokinio širdį.

Pačiame šokių ir linksmumo įkarštyje mokiniai nusprendė padaryti vaidinimą, kuriame surengė teismą Stalinui (tuo metu Stalinas Rusijoje vedė teroro politiką ir jau buvo nužudyti milijonai žmonių. Tuo laikotarpiu norėjo įkurti didžiules karo belaisvių stovyklas Birobidžane (tai Rusijos miestas netoli Kinijos sienos, ten temperatūra buvo 50 laipsnių žemiau nulio) ir norėjo išsiųsti ten visus Rusijos judėjus, kad jie ten mirtinai sušaltų).

Vaidinimas tęsėsi apie pusę valandos, jame vaidino Baal aSulamo mokiniai.

Vaidinimo pabaigoje Stalinas buvo „nužudytas“.

Tuo metu mūsų mokytojas sėdėjo savo greta esančiame kambaryje ir aiškiai žinojo visas šio spektaklio detales.

Po dviejų dienų pasiekė žinia, jog Stalinas labai sunkios būklės, ir netrukus jis mirė.

Iš Cfato mūsų mokytojas Baal aSulamas išvyko į Meironą, prie rabi Šimono (Zoharo knygos autoriaus) kapo.

Jis praleido ten tris minutes, dideliame susiliejime su Kūrėju šnabždėdamas kokias tai Toros eilutes.

Visa tai įvyko maždaug pusę metų iki jo mirties, tai yra adaro mėnesį.

Po šio linksmumo Cfate bei Meirone, mūsų mokytojas vėl pasakė savo žmonai, kad jau greitai jo mokiniai taip nebesilinksmins.

Paskutiniąją savo gyvenimo vasarą, Baal aSulamas pasikvietė savo ištikimąjį patarnautoją rabi Moše Baruchą Lembergerį ir jam pasakė:

„Paskubėk kiek galima greičiau paklausti visko, ko turi manęs paklausti“.

Ir iš tikrųjų, rabi Moše Baruchas Lembergeris tada ėmė kiek įmanoma daugiau klausinėti Baal aSulamą.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Tą paskutiniąją vasarą Baal aSulamo mokiniai prašė, jog jis parašytų komentaro „aSulam“ tęsinį Zoharo daliai „Tikunei Zohar“.

Tačiau mūsų mokytojas atsisakė, sakydamas: „Nenoriu palikti neužbaigto darbo“.