kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


Saulės spinduliai (2)


Kiekvienais metais Baal aSulamo mokiniai jau nuo eliulio mėnesio pradžios ieškodavo ypatingo, nuostabaus etrogo  (per Sukot šventę Tora liepia paimti keturių rūšių augalus, atstovaujančius visą augalų pasaulį, vienas jų – etrogas – pasižymi ypatingu kvapu ir skoniu).

Tačiau paskutiniais metais Baal aSulamas pasakė mokiniams: „Šiais metais neieškokite etrogo dėl manęs, geriau ieškokite dėl savęs“.


Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo: „Mano tėvas ravas Jehuda Brandvainas per „Teismo dienas“ (laikotarpis nuo Roš-aŠana iki Jom-Kipuro) tarnavo pas Baal aSulamą kaip maldos vedantysis.

Jis pasakojo, kad Roš-Ašana šventės metu pasakė jam Baal aSulamas aiškiai ir nedviprasmiškai: „Žinok, po dešimties dienų paliksiu šį pasaulį“.


Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo: „Judėjas, vardu rabi Perec gyveno priešais mūsų mokytoją ir kartais užeidavo pas jį.

Prieš Jom-Kipurą, kai mūsų mokytojas gulėjo mirties patale, ir kai jau visiems buvo aišku, kad jis ruošiasi mus palikti, įėjo pas Baal aSulamą rabi Perec ir paklausė: „Ką darysime be savo mokytojo?“

Atsakė Baal aSulamas: „Tas, kas norės, bus pas jį  po to daugiau, negu yra dabar“.


Rabi Zalmanas, Baal aSulamo patarnautojas, pasakojo: „Mūsų mokytojas visą laiką buvo susijungęs su aukštutiniais pasauliais, nežiūrint į tai, kad darė visus įprastus išorinius  veiksmus.

Visos jo kalbos buvo nukreiptos tik į aukštutinius pasaulius.

Tris dienas prieš mirtį jis man pasakė: „Duok man Aba ve Ima šlepetes („Aba ve Ima“ - tai Acilut pasaulio pakopos, taip pat vadinamos „chochma ir bina“).

Nors visada sakydavo paprastai: „Paduok man šlepetes“.

Tačiau kuo arčiau buvo prie mirties, tuo turėjo mažiau jėgų slėpti tikrąją dalykų esmę“.



„Diena pasisuko saulėlydžiui, saulė pakilo ir ėmė leistis, pranašystės vartai užsidarė“

 

Savo mirties dieną, 1954 metais, per Jom-Kipurą, kuris išpuolė ketvirtadienį, Baal aSulamas liepė dviem valandomis paankstinti maldą: vietoj to, kad pradėti maldą pusė devynių ryte, liepė pradėti pusė septynių.

Dangaus neįprastai aptemo nuo debesų, ėmė lyti.

Mokinių nuotaika buvo niūri ir skausminga. Atėjo lemtingoji diena, kurios jie meldė, jog neateitų ši karčiausia iš  karčiausių diena, tokia pati, kaip Šventyklos sudeginimo diena.

Maldą vedė rabi Baruchas Moše Lembergeris.

Ir kai atėjo iki žodžių:

„Duosiu jam mėgautis dienų ilgumu, ir suteiksiu jam savo išgelbėjimą“, rabi Baruchas negalėjo ištarti nei žodžio.

Jis vis grįždavo ir grįždavo prie šių žodžių, ir taip keletą kartų, kol jį pašaukė į mokytojo kambarį. Pasirodo, sulig žodžiais: „Duosiu jam mėgautis dienų ilgumu“ mūsų mokytoją paliko šventa ir tyra jo siela ir susiliejo su savo Šaknimi.

Mūsų mokytojas buvo 69 metų, kai nutrūko jo gyvenimo styga, gyvenimo, kuris buvo visiškai pašvęstas vien tik tam, kad padaryti malonumą Kūrėjui.  

Verksmas ir gili rauda išsiveržė iš mokinių sielų gelmių – tai buvo pačios Šchinos dingimas ir išnykimas.

Akimirksniu nutrūko galingas šventumo šviesos ir dieviškumo atvėrimo stulpas.

Nutrūko nuostabaus, pasiaukojančio, žmogaus jėgas viršijančio darbo Kūrėjui gija.

Skausmas buvo nepakeliamas. Visi buvo įsitikinę, jog po šio Kūrėjo žmogaus išėjimo pasauliui nebebus pagrindo egzistuoti.

Dėl ko egzistuoti pasauliui be Kūrėjo pranašo, vedančio ir mokinančio tuos, kurie nori eiti į susiliejimą su Kūrėju? Po šio didžiojo kartos išminčiaus išėjimo „nebeliko užtarėjo darantiems nuodėmes“. Ir kas dar galėjo pakelti Izraelį?


Rabi Baruchas Šalomas pasakojo:

„Nuotaika buvo tokia sunki ir skausminga, kad neįmanoma jos įsivaizduoti ir nėra žodžių jai apsakyti.

Tikras Šventyklos sugriovimas, begalinis praradimo jausmas.

Nuo šios akimirkos ir iki savo dienų pabaigos rabi Moše Baruchas Lembergeris vaikščiojo baisiame skausme ir kančioje.

Jis negalėjo susitaikyti su tuo. Kiti mokiniai taip pat pasikeitė.

Reikėjo ilgo laiko, kad jie sustiprėtų, vėl pakeltų galvas ir atverstų naują puslapį Kūrėjo darbe“.

Laidotuvių palydos vyko sekančią dieną po Jom Kipuro, penktadienį.

Šį Kūrėjo žmogų iki „Har amenuchot“ (kapinės centrinėje Jeruzalėje) išlydėjo minios gedinčių ir liūdinčių žmonių.

Mokiniai atsiminė, kaip vieną kartą, kai Baal aSulamas buvo Givat-Šaulio ravas, atėjo lydimas savo mokinių prie vienos iš netoli Givat-Šaul esančios kalvos ir pasakė: „Norėčiau, kad čia būtų mano poilsio vieta“.

Todėl mokiniai skubėjo įvykdyti šį paskutinį savo mokytojo prašymą.

Pasakojo rabi Šmuel Meincberg:

„Mano tėvas rabi Davidas Meincbergas, ištikimas Baal aSulamo mokinys, buvo tas, kuris tvarkė visus laidotuvių reikalus ir savo paties rankomis palaidojo šį tyrą ir šventą kūną.

Paskui įvyko ginčas su laidojimo organizacija: mokiniai norėjo pastatyti virš kapo namuką, panašiai, kaip rabi Šimonui Meirone.

Bet laidojimo organizacija tam prieštaravo, nes Jeruzalėje tokio atvejo dar nebuvo.

Tada rabi Baruchas Šalomas ir kiti ištikimiausieji mokiniai nusprendė, jog virš Baal aSulamo kapo turi būti namukas. Jie atėjo vidury nakties su plytomis ir statybinėmis medžiagomis ir patys pastatė antkapį virš savo mokytojo kapo.

 

Rabi Moše Baruchas Lembergeris pasakojo:

„Praėjus keletui metų po mūsų mokytojo mirties, rabi Moše Jair Vainštokui (vienam iš pirmųjų mokinių) Jungtinėse Valstijose buvo atlikta gerklės operacija.

Po operacijos parašė man:

„Operacijos metu mačiau mūsų mokytoją Baal aSulamą, kuris man pasakė:

„Žinok, aš esu nutolęs nuo jūsų per milijonus metų, tačiau kai jums manęs reikia, aš visada šalia“.