kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

השלום בעולם 

Taika Pasaulyje

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




12. (2)


Žmogaus ypatingumo ir išskirtinumo ypatybė, kaip pagrindinis individo ir visuomenės vystymosi faktorius


Tačiau visiškai nereiškia, kad mūsų ypatingumas niekada negalės pakeisti pobūdžio,
(t. y. palikti savo egoistinę formą) ir veikti tik „sąlygojimo artimui“ kryptimi.
Juk negalima paneigti, jog mūsų visuomenėje yra žmonių,
kurių ypatingumas pasireiškia būtent „sąlygojimu artimui“ forma.
Ir mes matome žmones, visą savo turtą ar visas savo pastangas skiriančius ir išdalinančius kitiems kitiems, ir pan.
Iš tikro šios dvi monetos „pusės“ kalba tik apie „du kūrinijos vystymosi taškus“,
atvedančius kiekvieną dalyką į tobulumą.
Pradedant nuo visiško „nebuvimo“ ir lėtai, pakopa po pakopos, nuo žemesnės į aukštesnę, kopiant iki didžiausių aukštumų, t.y. iki galutinio iš anksto užduoto tobulumo, iki amžinybės.


Ir šių „dviejų kūrinijos vystymosi taškų“ vystymosi tvarka yra tokia:

1. Pradedame nuo pačios žemiausios pakopos, artimos visiškam „nebuvimui“,
ir tai – antra monetos „pusė“.

2. Galutinis, pats aukščiausias taškas, kuriame kūrinija pasiliks amžinai,
ir tai – pirma monetos „pusė“.


Tačiau dabartinis mūsų laikotarpis jau nemažai išsivystė ir jau „užkopė“ daugelį pakopų.
Tai reiškia, kad mes jau „perlipome“ pačią žemiausi stadiją, t.y. „antrą“ monetos „pusę“,
ir jau realiai priartėjome prie „pirmos“.
Todėl tarp mūsų jau randasi žmonių, naudojančių savo ypatingumą „sąlygojimo artimui“ forma.
Nors tokių žmonių dar yra nedaug, nes mes dar esame tik vystymosi kelio viduryje.
Tačiau kai pakilsime prie pačios pakopos viršūnės, visi pradėsime savo ypatingumą naudoti tik „sąlygojimo artimui“ forma.


Tada jau niekada ir nei pas jokį žmogų neatsiras noro naudoti savo ypatingumą „gavimui sau“.
Po visko, kas pasakyta galime pažvelgti į „paskutinės kartos“ gyvenimo sąlygas, į tą periodą,
kai pasaulyje bus taika ir visa žmonija ateis, prie „pirmos“ monetos pusės gyvenimo aukštumų.
Tada visi naudosime savo ypatingumą tik „sąlygojimo artimui“ forma ir jokiu būdu ne egoistiniam norui „gauti sau“.
Ir manau, kad mes galime pabandyti naujo gyvenimo modelį, kad jis būtų mums idėjiniu pavyzdžiu, ir įsitvirtintų mūsų sąmonėse, paskendusiose kasdieninio gyvenimo verpetuose.
Todėl, gal būt verta jau mūsų kartoje pabandyti pritaikyti šią gyvenimo formą.