kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • הריקוד מורה על ענין עבודת השי''ת, כי הוא בנוי על עליות וירידות, וככול שהזמן בין העליה לירידה הוא קצר יותר, אזי יש יותר שמחה. רב ברוך אשלג על ענין ריקוד. Šokis simbolizuoja dvasinį darbą Kūrėjui, nes šokis sudarytas iš pakilimų ir nusileidimų, ir kuo tarpas tarp pakilimo ir nusileidimo trumpesnis, tuo yra daugiau džiaugsmo. (Ravas Baruchas Ašlagas apie šokį).

פרי חכם אגרות קודש קסב 

„Šventi laiškai“ psl. 162

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




(Ištraukos)


2.


Parašyta: „Teisuolis gyvens savo tikėjimu“.
Tai mums parodo teisuolio „jėgos šaltinį”.
Iš pirmo žvilgsnio paprastam žmogui tai yra nesuprantama,
kaip gali žmogus pastoviai rastis tokiame pasaulyje,
t.y. pasaulyje, atskirtame nuo skausmų ir kentėjimų?
Ir dar labiau keista, kaip gali žmogus jausti pastovų, nesibaigiantį malonumą?
Juk tai prieštarauja blaiviam protui?


Tačiau iš to kas pasakyta, suprask, kad visas skausmas ir pastangos,
esančios gyvenime, tai tik dėl nuotolio,
ar iš vis nebuvimo užmokesčio už darbą.
Tai reiškia, kad užmokesčio prigimtis – užgesinti ir visai panaikinti pastangas ir kentėjimus.
Kaip iš pavyzdžio su parduotuvės šeimininku, nejaučiančiu prekybos metu jokių pastangų,
ir kuriam visai išnyksta darbo pojūtis, o sandėris, pelnas ir klientų aptarnavimas sukelia nesibaigiantį malonumą...
Tai yra todėl, kad pastangos ir užmokestis eina kartu, ir nėra laiko,
kad pasijaustų „varginantis” pojūtis dėl darbo.
Ir suprask gerai...
Apie tai parašyta Zohare:
„Toje vietoje, kur yra varginantis darbas, būtinai yra sitra achra (kita, netyra pusė)“...


Ir tas, kas nusipelno, kad jam „ateitis” tarnautų būtent kaip „dabartis”,
iš tiesų pasiekia tobulumą...
Dabar suprask, jei teisuolis nusipelno visiško tikėjimo, kaip parašyta Avot:
„Ištikimas šeimininkas sumokės tau už darbą“, tada žmogaus gyvenimas tampa tobulas...
Ir dar nors šiuo metu negavo atlygio iš Kūrėjo,
tačiau „tikėjimo jėga” jam tarnauja kaip gavimas...


Tačiau, jei „gavimas” yra nors kiek svarbesnis už Kūrėjo pažadą,
nors menkiausiu aspektu, tada žmogus dar nėra priėjęs prie tobulo tikėjimo,
ir dar negali vadintis teisuoliu.
Ir kai prieina prie tobulo tikėjimo, kai Kūrėjo pažadas skaitosi būtent kaip „gavimas”,
tada pas žmogų nėra skirtumo tarp „ateities” ir „dabarties”...
Apie tai parašyta: „Teisuolis gyvens savo tikėjimu”.