kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר יא  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį

   


                                                  

                                                              11.


Ir nusileido pasauliai iki mūsų materialios realybės,
t.y. iki tos „vietos“, kur gali egzistuoti „kūnas“ ir „siela“,
taip pat „sugadinimo“ ir „ištaisymo“ laikas.
Tai reiškia, kad „kūnas“, kuris yra „noras gauti“ tik sau,
išplaukia iš kūrimo minties šaknies.
Iš tikro „kūnas“ nuo gimimo praeina pro „nešvarių“ pasaulių sistemą, kaip parašyta:
„Žmogus gimsta laukiniu asilu“ (Jobas 11 – 12),
ir šios sistemos įtakoje būna iki „trylikos metų“ (dvasinė pakopa).
Ir tai – „sugadinimo laikas“.


Tačiau nuo „trylikos metų“ (dvasinė kategorija) ir toliau,
užsiėmimo priedermėmis dėka,
ir šiuo užsiėmimu besistengdamas suteikti malonią dvasią Kūrėjui,
žmogus pradeda „ištyrinti“ jame įdiegtą „norą gauti“ sau,
ir palengva „apversti“ jį į sąlygojimą.
Todėl šiuo užsiėmimu žmogus pritraukia „šventą sielą“ iš jos „šaknies“ kūrimo mintyje.
Tai reiškia, kad tada siela „praeina“ pro „šventų“ pasaulių sistemą, ir apsirengia kūne.
Ir tai – „ištaisymo laikas“.


Taip pat ir toliau žmogus pasiekia ir įsigyja vis naujas „šventumo pakopas“,
kurios yra kūrimo mintyje Ein Sofe.
Ir šios pakopos padeda žmogui „apversti“, jame esantį, „norą gauti“ sau,
kad visas žmogaus noras būtų tik suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui.
Todėl tuo žmogus įgyja formų su Kūrėju sutapimą, nes gavimas tam,
kad sąlygotum, skaitosi, kaip „visiškas sąlygojimas“.


Kaip parašyta Talmude, Kidušin:
Jei nuotaka yra duodama svarbiam žmogui,
jis sako, kad „ji yra pašventinta“.

Tai reiškia, kad jaunikio „gavimas“, tam kam suteikti nuotakai malonumą,
skaitosi kaip „sąlygojimas“ nuotakai,
t.y. kaip jos pačios „gavimas“.


Iš tikro taip žmogus nusipelno absoliutaus „susiliejimo“ su Kūrėju,
nes dvasinis „susiliejimas“ pasiekiamas „formų sutapimu“.
Kaip išminčiai klausia:
„Kaip galima susilieti su Kūrėju?
Ir atsako:
Susiliek su Jo savybėmis“.
Ir tuo žmogus pasidaro vertas gauti visą gerumą, malonumą ir pilnumą, kuris yra „sukūrimo mintyje“.