• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

שלבי הסולם מועדים פרשת זכור  

Šlavei haSulam „Atsimink“

ravas Baruchas Ašlagas

(Ištraukos)

2.

Dvasinis darbas vyksta pakopomis, nuo lengvesnės prie sunkesnės.
Pradedame nuo „lo lišma“ (dėl savęs), paskui pereiname prie „lišma“ (dėl Toros, dėl Kūrėjo).
Pagal tai galime paaiškinti kas pasakyta:
„Įvykdysime ir priimsime“ (Ester 9 – 27).
„Įvykdysime“ (Torą, po Purimo įvykių)),
ką jau anksčiau „priėmėme“ (ant Sinajaus kalno).
Pradžioje „per prievartą“, kaip parašyta:
„Ir susirinko kalno papėdėje“ (Šmot 19 – 17).
Kaip paaiškino išminčiai:
„Pakibo virš jų kalnas kaip skardis ir pasakė:
Jei jūs priimsite Torą gerai, jei ne, čia bus jūsų kapas“ (Tosefta).
Vadinasi iki šiol buvo per „prievartą“,
o dabar per Purimą priėmė su noru.
Ir tokia yra dvasinio darbo tvarka,
t.y. iš pradžių darbas turi būti per prievartą.

Iš tikro žmogui, norinčiam dirbti „Dangaus vardu“,
kūnas iš prigimties tam priešinasi.
Tai reiškia, kad pradedame nuo „lo lišma“, nes ten nėra priešiškumo,
nes kūnas tiki, kad atsisakydamas mažų malonumų, jis gaus didelius.
Tada kūnas gauna pažadą, kad vykdydamas Torą ir priedermes (savo naudai),
gaus didelį užmokestį, ir tam jis iš prigimties kūnas nesipriešina.
Tokia yra darbo pradžia.

Tačiau paskui, kai prasideda tikras „sąlygojimo“ darbas,
kūnas ima priešintis, nes tai yra prieš prigimtį,
su kuria jis sukurtas, t.y.galvoti tik apie save.
Todėl tada darbas turi vykti per „prievartą“,
ir draudžiama žiūrėti į kūną, ar jis sutinka dirbti Kūrėjui ar ne.
Ir ši „prievarta“, kurią žmogus vykdo, vadinama „malda“,
nes jis nori įvykdyti: „Ir mylėk savo Kūrėją“,
tačiau mato, kad nėra pas žmogų meilės Kūrėjui.
Žinome, kad yra taisyklė:
„Ten kur yra meilė, negali būti prievartos.
Tačiau, jei nėra meilės, kaip gali žmogus dirbti Kūrėjui?
Atsakymas tas, kad mums duotas tikėjimas,
t.y. jei žmogus tiki, kad „prievartos“ dėka jis gali priversti save pamilti Kūrėją,
tai vadinama „malda“.
Ir tada nusipelnoma:
„Priėmė su noru, dėka meilės stebuklo“.
Tai yra Kūrėjas suteikia antrą prigimtį,
ir tai yra malonios dvasios Kūrėjui sąlygojimas.