kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

שמעתי 

„Šamati“

tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo

 
 
 

Uždaryti užduotį



43.

„Tiesa ir tikėjimas“


Tiesa yra tai, ką žmogus jaučia ir mato savo akimis ir tai vadinasi „užmokestis ir bausmė“.
Ir iš tikro be pastangų negalime pasiekti jokio dalyko.
Tai panašu į žmogų, kuris sėdi savo namuose,
ir nenori nieko daryti kad pragyventų.
Žmogus mąsto:
„Kadangi Kūrėjas yra geras ir darantis gėrį, ir rūpinasi kiekvienu,
todėl žinoma Jis atsiųs žmogui ko jam trūksta...
Todėl aišku, kad jei žmogus taip elgsis, jis mirs iš bado.
Taip pat ir sveikas protas sako tą patį dalyką.


Tačiau kartu su tuo, žmogus turi tikėti virš žinojimo,
kad be jokių pastangų,
jis taip pat gali jis pasiekti viską ko jam reikia.
Ir tai vadinasi „asmeninis Kūrėjo valdymas“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas vienas daro ir padarys visus darbus,
ir žmogus Jam niekuo negali padėti, nei pridėti, nei atimti.
Tačiau kaip gali būti, kad šie du skirtingi,
nesuderinami dalykai eitų kartu,
juk jie abu prieštarauja vienas kitam?


Iš tikro pirmasis aspektas remiasi protu, nes be žmogaus pagalbos,
t.y. be išankstinio pasiruošimo ir pastangų nepasiekiami jokie dalykai.
Ir tai vadinasi – tiesa, nes Kūrėjas norėjo, kad žmogus taip viską jaustų,
todėl šis kelias vadinasi – „tiesos keliu“.
Tačiau iškyla klausimas, jei šie du keliai yra prieštaravime,
kaip gali būti, kad tokia būsena vadintųsi tiesa?


Atsakymas tas, kad tiesa nereiškia pačios atitinkamos būsenos, ar kelio.
Iš tikro Tiesa reiškia tą jausmą, kurį Kūrėjas norėjo,
kad žmogus pajaustų.
Tai ir vadinasi – „tiesa“.
Ir tiesą mes galime vertinti tik santykyje su Kūrėju, t.y. tą Kūrėjo norą,
kad žmogus taip jaustų ir matytų.


Tačiau kartu, žmogus turi tikėti,
net jei to nejaučia, nemato bei nesuvokia protu,
kad Kūrėjas gali jam padėti be jokių pastangų,
t.y. įsigyti visą, kokį tik įmanoma, turtą.
Ir tai yra „asmeninis Kūrėjo valdymas“.


Tačiau iš tikro žmogus negali pasiekti „asmeninio Kūrėjo valdymo“,
prieš tai nepasiekęs valdymo „užmokesčiu ir bausme“.
Taip yra todėl, kad „asmeninis Kūrėjo valdymas“ yra amžinas,
o žmogaus protinis suvokimas yra kintantis.
Iš tikro amžinas dalykas negali „apsirengti“ dalyke,
kuris nėra amžinas.
Ir kai žmogus nusipelno „užmokesčio ir bausmės“,
tik tada „užmokestis ir bausmė“ pasidaro tuo indu,
kuriame galės apsirengti „asmeninis Kūrėjo valdymas“.


Dabar galime suprasti sakinį iš „Halelio“ („Šlovinimo“):
„Prašau ,Kūrėjau, išgelbėk mus,
prašau Kūrėjau, atsiųsk mums sėkmę“.

„Prašau ,Kūrėjau, išgelbėk mus“ reiškia – „užmokestį ir bausmę“.
Iš tikro žmogus turi melstis,
kad Kūrėjas pasiųstų jam darbą ir pastangas,
ir to dėka žmogui ateitų užmokestis.
Ir kartu žmogus turi melstis, dėl sėkmės,
t.y. dėl „asmeninio valdymo“,
kad be jokio darbo ir pastangų žmogus gali nusipelnti didžiausio pasaulio turto.


Ir tai mes matome ir materialiuose įsigijimuose.
Tik materialūs įsigijimai mūsų pasaulyje yra atskirti vietos,
t.y. jie dalinasi į du kūnus (žmones).
Tačiau dvasiniuose dalykuose viskas suprantama viename kūne,
bet skirtingu laiku, t.y. dvejuose laikuose.


Todėl yra žmonės, kurie įsigyja savo turtus didelių pastangų,
ryžtingumo, ir tvirtumo dėka.
Ir kartu mes matome,
kad ne tokie stiprūs, ryžtingi, ir nededantys daug pastangų,
įsigyja didžiausią turtą mūsų pasaulyje.


Iš tikro šios dvi materialios būsenos ateina iš aukštutinių šaknų,
t.y. iš „užmokesčio ir bausmės“ aspekto,
ir iš „asmeninio valdymo“ aspekto.
Skirtumas tik tame, kad dvasingume tai atsiskleidžia vienoje vietoje,
viename nešėjuje – žmoguje, bet tik viena paskui kitą,
t.y. viename žmoguje dvejose būsenose.
Tačiau materialume, tai atsiskleidžia tuo pačiu laiku,
bet dvejuose nešėjuose, tai yra tuo pačiu laiku dvejuose žmonėse.