Šios priedermės vykdymas yra sąlygojamas tam tikru pažinimu, liečiančiu šias keturias augalų rūšis.
Etrogas ne veltui vadinamas „nuostabaus medžio vaisiumi“.
Pati jo forma yra graži, jis primena bokštelį, viršutinė jo dalis baigiasi smailu galu (vadinamu pitam), o apatinė dalis (kur yra okec, „kotas“) į apačią platėja.
Kai kuriose bendruomenėse leidžiama naudoti etrogus nuo įskiepytų medžių (etrog murkav), kitose bendruomenėse tai griežtai draudžiama.
Tačiau ir vieni, ir kiti turi būti labai atidūs, kad etrogo nesupainiotų su citrina.
Skirtumas tarp šių giminingų vaisių yra jų išoriniame vaizde: citrina lygesnė, o etrogo paviršius pilnas išsikišimų ir įdubimų.
Lulavas pasižymi savo tiesumu ir tankumu: visi jo lapai turi glaudžiai prisispausti vienas prie kito.
Reikia tik sekti, kad lulavo stiebas neišsišakotų.
Lulavas nusipelnė to, kad visas ryšulys „arba minim“ vadintųsi jo pavadinimu „lulav“.
O priežastis tame, kad iš visų keturių rūšių jis labiausiai pastebimas, o likę augalai yra rišami būtent prie jo.
Priedermės įvykdymui imamos trys hadaso šakelės.
Jis yra puikus tuo, kad yra „trigubas“ (mešulaš): kiekviename „aukšte“ iš stiebo išeina trys lapeliai, siekiantys sekantį „aukštą“.
Taip yra pateikiamas hadaso vardas ir Toroje: „tankialapis medis“.
Hadasas rišamas prie lulavo iš dešinės – jei laikyti jį atsukus į save ta jo puse, kurioje matomas centrinis stiebas.
Arava priedermės įvykdymui reikia viso labo dviejų gluosnio šakelių: Toroje šis pavadinimas pateikiamas daugiskaitoje, o daugiskaitos minimalus skaičius – 2. Pati šakelė turi būti rausvoka, lapai – ilgi ir siauri, o viršūnė – sveika ir nepažeista.
Reikia stengtis, kad arava nenuvystų, tad priimta šventės metu (per chol-amoed) keisti šias šakeles į šviežias.
Visų geriausia, jei tos šakelės būtų nupjautos nuo medžio, augančio šalia vandens (nors tai ir nėra būtina sąlyga).
Taip pat reikia saugotis, kad vietoje gluosnio nepaimti šakelių, panašių į jas savo išvaizda – pvz.: eukalipto.
Mirtos šakelės, pririštos prie arava iš dešinės, turi būti šiek tiek aukščiau gluosnio šakelių, pririštų iš kairės.
Pats lulavas turi būti aukščiau už mirtas mažiausiai 10 cm (1 tefach).
Ryte, dar prieš maldą, imamas lulavas į dešinę ranką, etrogas – į kairę, ir sujungiami kartu, tuo tarpu etrogas apverstas aukštyn kojomis – taip, kad jo pitam atsidurtų apačioje.
Ir
yra pasakomas palaiminimas: „Palaimintas, Tu Kūrėjau, mūsų Dieve,
Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs paimti į
rankas lulavą“.
Pirmą šventės dieną priduriama: „Palaimintas... davęs mums gyvenimą, ir palaikantis mus, ir leidęs mums sulaukti šio laiko!”
Etrogas apverčiamas – kad jo kotelis būtų nukreiptas į apačią, o pitam – į viršų ir daromi judesiai visu ryšuliu aukščiau nurodytomis šešiomis kryptimis.
Yra du papročiai, liečiantys judesių tvarką:
1) į rytus, į pietus, į vakarus ir į šiaurę, o po to į viršų ir į apačią;
2) į pietus, į šiaurę, į rytus, į apačią, į viršų ir į vakarus.
Jei pirma Sukot diena išpuola per Šabatą, „arba minim“ nėra imami (kaip per Šabatą, sutampantį su Roš-ašana, nepučiamas „šofaras“).
Tada antrąją dieną – tai yra pirmąją chol-amoed
dieną ši priedermė yra įvykdoma pirmą kartą ir yra ištariami du
palaiminimai, o likusiomis dienomis – tik vienas: „...prisakęs mums
paimti lulavą“.
Kaip jau minėta, ši priedermė yra atliekama iki rytinės maldos, kraštutiniu atveju – iki „Halelio“ „Šacharit“ metu.
Kol bus atlikta „arba minim“ priedermė negalima valgyti.
Tačiau esant ypatingoms aplinkybėms, galima įvykdyti šią priedermę visos dienos bėgyje.
Reikėtų pasirūpinti reikiamais augalais iš anksto, atkreipiant ypatingą dėmesį į jų tinkamumą.