• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

שלבי הסולם מאמרים שונות גילוי טפח וכיסוי טפחיים  

Šlavei haSulam „Atverti sprindį ir užverti du“

ravas Baruchas Ašlagas

(Ištraukos)

 2.

Tačiau paskui, kai praeina truputis laiko,

viršuje mato, kad žmogus jau pradėjo įeiti į dvasinį darbą,

todėl duoda žmogui galimybę pasiekti viską savo jėgomis.

Tada duodama jam pajusti,

kas yra nutolimas nuo Kūrėjo,

t. y. pas žmogų turi ateiti supratimas,

ką reiškia „šviesos privalumas tamsai“.

Ir tada jis ateina į būseną: „užveriami du sprindžiai“.

Iš tikro nėra žmogui galimybės suprasti,

kodėl jam iš pradžių, dar neturint supratimo apie dvasingumą,

buvo truputis atvėrimo.

Natūraliai žmogus galvoja,

kad po šito atvėrimo reikėjo įeiti į dar didesnį dvasingumo pajautimą.

Tačiau realiai žmogus pamato,

kad jis yra žymiai blogesnis,

negu buvo dvasinio darbo pradžioje,

ir jam atrodo, kad dvasingumas nutolo nuo jo.

Todėl dvasinio darbo pradžioje žmogui yra „atveriamas sprindis“,

ir šis švytėjimas duoda jam jėgų pajausti,

kad tai ir yra gyvenimo tikslas,

kad dėl šito tikslo jis ir yra sukurtas.

Šis švytėjimas ateina iš viršaus tam,

kad suteikti žmogui postūmį šventam darbui,

jo egzistencijos įprasminimui.

Tačiau po to žmogus mato,

kad jis ne tik neina į priekį,

bet netgi „ridenasi“ atgal.

Tai reiškia, kad dabar jis jaučiasi labiau nutolęs,

blogesnis negu buvo prieš „sprindžio atvėrimą“,

ir  žmogus galvoja,

kad jį visai „išmetė“ iš švento darbo.

Ir čia reikia žinoti, kad tokia yra dvasinio darbo tvarka.

Iš tikro norint įeiti į tikrą dvasinį darbą,

yra ištaisymas, vadinamas „sužadinimas iš apačios“,

t. y.  šį darbą žmogus privalo padaryti pats.

Tai reiškia, kad šis ištaisymas,

t. y. galimybė yra duodama tik tokiam žmogui,

kuris yra vertas įeiti į tikrą dvasinį darbą.

Todėl žmogus turi pats padaryti „sužadinimą iš apačios“,

nes tikri indai galimi būti pasiekiami tik „sužadinimo iš apačios“ būdu.

Iš tikro žmogui dingsta tas švytėjimas ir užtikrintumas,

kuris buvo dvasinio darbo pradžioje.

Tačiau, jei  žmogus išsilaiko ir toliau eina dvasingumo keliu,

jis pasiekia švytėjimą, kuris jau nebedingsta niekada.