Rabi Baruch Šalom aLevi Ašlag biografija

אז תתענג על ה' והרכבתיך על במתי ארץ, ואכלתיך נחלת יעקוב אביך, כי פי ה' דיבר. ישעיה נח – יד, זוהר, לך לך, ומלכי צדק Tada mėgausies Kūrėju, ir pakelsiu tave į žemės aukštumas, ir valgysi savo tėvo Jakovo palikimą, nes taip pasakė Kūrėjo burna. (Ješaja 58 – 14)

Po laidotuvių mokiniai liko kaip avys be savo piemens.

Jie dairėsi vienas į kitą, lyg nesuprasdami, kas vyksta, lyg nežinodami, kur eiti ir ko griebtis.

Jie neteko išminties ir supratimo šaltinio...

Tai buvo Šabato, kurio metu skaitoma Toros dalis „Vajelech“, išvakarės.

Mokiniai turėjo skirstytis po namus, kad pasiruošti Šabatui. Tačiau jie to nedarė.

Širdis neleido išsivaikščioti kas sau ir užsiimti įprastais dalykais!

Visi natūraliai patraukė Mokymo namų link.

Susėdo kambaryje, kuriame pastaruosius penkiolika metų ravas Baruchas vedė jiems pamokas.

Kiekvieną naktį, nuo antros valandos iki pat ryto aušros.

Kiekvieną dieną, nuo ketvirtos popiet ir iki pat pusės devynių vakaro.

Vėl prasiveržė rauda ir karčios ašaros.

Tuščia ravo Barucho kėdė priešais mažą staliuką, ant kurio gulėjo knyga,

iš kurios mokėsi – visa tai buvo lyg nebylūs liudininkai, bylojantys apie

žmogaus jėgas viršijantį darbą Kūrėjui.

Šabato pradžią mokiniai, kaip paprastai, pasitiko dainuodami „Ateik,

nuotaka“, tik šį kartą visų veiduose buvo sumaištis ir pasimetimas.

Moterų dalies įėjime atsistojo ravo Barucho sesuo Sara Brodzak.

Ji pasakė:

„Mes net negalime įsivaizduoti mūsų praradimo didumo“.

Ji buvo labai artima ravui Baruchui, sunkiausiais jo gyvenimo momentais

visada būdavo šalia ir padėdavo jam viskuo, kuo tik galėdavo.

Po Šabato vakarienės, visi mokiniai susirinko į „tišą“ ir elgėsi, kaip

įprastai – dainavo tas pačias dainas, gėrė tą patį alų, valgė tuos pačius obuolius.

Tačiau visa tai buvo persmelkta begalinio praradimo jausmo.

Visi taip pat susirinko į naktinę pamoką – tik šį kartą be savo mokytojo.

Tai buvo visai kita realybė, reikalaujanti naujo prisitaikymo ir didžiulių sielos jėgų.

Tačiau nebuvo pasirinkimo: Kūrėjas nori iš mokinių susijungimo su Juo netgi kai mokytojo nebėra.

Šventumo kelyje negali būti jokių pertraukų ar pasikeitimų, netgi

pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais.

Mūsų mokytojas ravas Baruchas buvo paimtas į Dangaus Karalystę savo

tėvo Baal aSulamo gimimo dieną.

Ir visiems mokiniams buvo aišku, kad 1992 metų penktą tišrei mėnesio

dieną iš tikrųjų mirė Baal aSulamas.

Kadangi visą savo gyvenimą ravas Baruchas rūpinosi savo švento tėvo

kelio pratęsimu ir visa savo esybe ir jėgomis buvo atsidavęs vien šitam tikslui.

Tą dieną, kai gimsta teisuolis, jis taip pat ir miršta.

Tai tobulumo ir galutinio ištaisymo ženklas.