kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

החרות 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


23. (1)

 

Du sukūrimai: pirmas – „adam“ (žmogus), antras – „nefeš chaja“ (gyva dvasia)

 

Dabar galime gerai suprasti, tai kas parašyta:

„Ir sukūrė Kūrėjas (Elokim) žmogų iš  žemės, ir įpūtė į jo veidą gyvybės sielą,

ir tapo žmogus gyva dvasia“ (Berešit 2 – 7).

 

Mes čia randame du sukūrimus: „žmogus“ atskirai, ir „gyva dvasia“, atskirai.

Pradžioje parašyta Toroje, kad pirmiausia žmogus buvo sukurtas,

kaip „žemės dulkės“ (Berešit 2 – 7).

Tai reiškia sukūrimą tam tikro kiekio „molekulių“ (atskirų dalių),

kuriose yra „įjungta“ žmogaus esmė.

Todėl žmogaus „noras gauti“,

t.y. šio „noro gauti“ potencialas randasi visose molekulėse ir visose realybės sudėtinėse dalyse,

iš kurių buvo sukurti ir išėjo keturi realybės lygiai:

-  domem (negyvas),

- comeach (augalinis),

- chai (gyvulinis)

- ir medaber (kalbantis).

Ir šiuo aspektu žmogus neturi jokio privalumo prieš kitas kūrinijos dalis,

nes apie tai parašyta: „Žemės dulkės“.

 

Tačiau, kaip jau paaiškinome,

kad realybė, vadinama  „noru gauti“ neegzistuoja potencialiai be

„apsirengimo“ į „veiksmą“,

t.y. į dalykus , kuriuos norima gauti.

Taip pat sakėme, kad šis „veiksmas“ yra vadinamas „gyvenimu“.

 

Todėl išeina, kad kol pas žmogų neateina „žmogiškos“,

t.y. kitokios nei kitų realybės dalių  „noro gauti“ malonumą formos,

žmogus dar skaitosi „miręs“, ir „negyvas“.

Tai reiškia, kad jo „norui gauti“ dar nebuvo galimybės „apsirengti“ ir

„atverti“ savo „žmogiškus“ veiksmus – įsigijimus, kurie ir yra „gyvybės atvėrimas“.

 

Apie tai parašyta:

 „Ir įpūtė į jo veidą gyvybės sielą“, ir tai „žmogaus“ rūšies „gavimo formų“ visuma.

Iš tikro žodis „siela“ (nišmat) reiškia, tam tikra rūšis, vertybė.

Ir žodžio „siela“ (nišmat) kilmę suprasime iš parašymo:

„Kūrėjo dvasia padarė mane, ir Visagalio kvėpavimas (nišmat) davė

man gyvenimą“ (Jobas 33 – 4).

Ir jei žodį „siela“ (nišmat), vertinsime, kaip veiksmažodį (kvėpuoti, įpūsti),

tada jis yra priskiriamas nifalio binjano (grupės) veiksmažodžiams,

kaip „suskaičiuotas“ (nifkad), arba „apkaltintas“ (neešam).

Todėl parašymas: „Ir įpūtė į jo veidą“ reiškia,

kad Kūrėjas „įvedė“ į žmogaus vidų „sielą“ nusako gyvybės rūšį ir vertybę,

t.y. tinkamą „noro gauti“ formų visumą.

 

Ir tada šis „noro gauti“ potencialas,

kuris buvo „įjungtas“ į žmogaus „molekules“ (sudėtines dalis), rado vietą,

kur jis gali „apsirengti“ ir pradėti veikti.

Tai reiškia tose „gavimo formose“ (tinkamose žmogaus rūšiai),

kurias „pasiekė“ (gavo) iš Kūrėjo,

o šis veiksmas yra vadinamas „gyvybe  (gyvenimu)“.