Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

Visą tą laiką, kuomet pradėjau mokytis pas Baal aSulamą, buvau be galo prie jo prisirišęs.

Važinėjau iš Tverijos, kad galėčiau pabūti šalia jo, pabūti jo šventumo šešėlyje.

Nežiūrint į tai (nors) kelionės buvo be galo sunkios ir varginančios, kai

tekdavo keliauti ilgas valandas per karštį ir per šaltį, tačiau aš nejausdavau

nuovargio ir nei kiek nedvejodamas vykdavau pas savo mylimą mokytoją.

Kartą visai neturėjau pinigų, bet labai norėjau nuvažiuoti pas Baal aSulamą.

Išėjau iš Tverijos, susistabdžiau didelį sunkvežimį, kuris vežė vatą.

Vatos pakuotės buvo sukrautos į aukštą krūvą.

O aš sėdėjau ant tos krūvos. Staigiuose posūkiuose pakuotės imdav

o siūbuoti į šonus ir aš kartu su jomis.

Kiekviename posūkyje įsitverdavau iš visų jėgų, kad neiškrisčiau.

Vos nenumiriau iš baimės.

Kai pagaliau patekau pas savo mokytoją, šis paklausė:

„Ko tu toks išbalęs?“

Papasakojau jam viską, kas man nutiko bekeliaujant.

Baal aSulamas išklausė ir pasakė:

„Kūrėjas davė tau suprasti, kas yra tikras atsidavimas.

Ir iš čia tu turi imti pavyzdį Kūrėjo darbe – žmogus turi atiduoti visą save dėl Kūrėjo“.

Paskui grįžau į Tveriją.

Ten lankiau rabi Meir Baal a Nes ješivą.

Ir kai kitą dieną po grįžimo iš savo mokytojo Baal aSulamo, ėjau keliu

link rabi Meiro ješivos.

Staiga ant kelio, iš šalikelės krūmų, išdygo milžiniška gyvatė ir sustojo tiesiai prieš mane.

Žinojau - jei ji man įkas, tada man galas.

Tada prisiminiau savo mokytojo žodžius, kad tai Kūrėjas nori duoti man

pamoką apie tikrą atsidavimą.

Todėl užmerkiau akis ir pagalvojau:

„Taip turime bijoti Kūrėjo“.

Kai atsimerkiau, gyvatė dingo iš kur atsiradusi.