Ir nuo tada pradėjo sparčiai didėti ir kabalos knygų skaičius.
Tai reiškia, kad atsirado daug nemokšų „autorių“,
negavusių žinių „pe el pe“ (iš burnos į burną) iš autoritetingo mokytojo,
ir netgi nestudijavę ankstesnių šios išminties veikalų.
Iš tikro šie „autoriai“, remdamiesi vien tik savo „lakia“ vaizduote rašo visokias nesąmones apie dalykus, „stovinčius pasaulio išminties viršūnėje“.
Ir aišku, kad šie kvailai visiškai nesupranta,
kokią jie atneša žalą visai kartai,
nes jie vadovaujasi tik maža savo egoistine nauda.
Todėl, kaip jau sakėme, paskutiniu metu šis „dvokas“ pakilo vis aukščiau,
nes šie „autoriai“ prikišo savo nagus ir prie kabalos išminties.
Visai nekreipdami dėmesio į tai,
kad ši išmintis iki šių dienų yra uždaryta „tūkstančių spynų“,
ir kad pačiam žmogui neįmanoma teisingai suprasti net vieno šios išminties žodžio.
Jau nekalbant apie „ryšį“ tarp vieno ir kito žodžio.
Iš tikro visose tikrose kabalos išminties knygose yra tik „subtilios užuominos“,
kurios tik su didžiausiu vargu yra suprantamos nuovokiausiems mokiniams,
gavusiems paaiškinimą iš autoritetingo išminčiaus kabalisto.
Tai reiškia, (jei negausi paaiškinimo iš autoritetingo mokytojo kabalisto), tada:
„Užsiveis ten „skraidantis drakonas“ ir pradės perėti kiaušinius“ (Ješaja 34 – 15).
Iš tikro mūsų dienomis labai daug „priviso“ tokių „kabalistų“, rašančių „delikatesus“,
nuo kurių sielai darosi šlykštu.
Ir tokių „išminčių“ tarpe atsirado dar įžūlesnių,
kurie skaito save „tautos vadovais“,
galinčiais nuspręsti,
kokias knygas verta skaityti visai bendruomenei...
Ir viskas tik paniekai ir gėdai.
Juk anksčiau „kartos vadovo“ vaidmens imdavosi tik „išrinktieji“,
o dabar kiekvienas „menkysta“ taikosi užimti šią vietą.
Todėl visuomenės nuomonėje įsivyravo sumaištis,
ir dar priedo prisidėjo „lengvabūdiškumo dvasia“.
Tai reiškia, kad daugeliui atrodo,
jog laisvalaikiu perskaičius „populiarią“ kabalos apybraižą,
jau galima postringauti apie tai,
nes jis jau „suprato“ visą kabalos išmintį.
Ir visos šios priežastys privertė mane išeiti iš savo „uždaro rato“ ir nuspręsti:
„Laikas veikti Kūrėjui“, bei išgelbėti tai,
ką dar galima išgelbėti.
Todėl aš priėmiau spendimą „atverti“ tam tikrą kabalos išminties dalį,
ir išplatinti tautos tarpe.