• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Ravas Abrahamas Aškenazi – Baal aSulamo ir ravo Barucho mokinys (4)

„Būk tyras prieš savo Kūrėją“

Kaip jau ne kartą buvo minėta, Zoharo spausdinimui labai trūko lėšų:

popierius ir spausdinimas kainavo labai brangiai, o pinigų nei vienas neturėjome.

Visi mokiniai be išimties stengėmės iš paskutiniųjų. Aš tame tarpe.

Knygos Zohar spausdinimas artėjo į pabaigą, ir reikėjo paskutinių

investicijų, kad būtų galima atspausdinti likusias Zoharo dalis.

Tada padariau viską, ką galėjau ir gavau didelę sumą, už kurią būtų galima nupirkti butą.

Kai viskas buvo atspausdinta, Baal aSulamas ta proga Meirone surengė padėkos šventę.

Mokinių širdys buvo užlietos džiaugsmo.

Tame tarpe ir mano – nežinojau, kaip išreikšti didžiulį džiaugsmą, tad

pasiėmiau visus dvidešimt vieną knygos Zohar tomą, užsidėjau juos ant

galvos ir šokau su jais iki nukritimo.

Paskutinio Jom Kipuro išvakarėse, nuvykau pas savo mokytoją,

norėdamas šventą dieną praleisti šalia jo.

Kai atvykau, padaviau Baal aSulamo žmonai penkias liras „Kaparot“ priedermei atlikti.

Užėjau pas Baal aSulamą.

Jis gulėjo lovoje labai silpnas.

Pasakiau jam:

„Mokytojau, su Kūrėjo pagalba, ateinančias metais bus dar daug „tišų“

(mokytojo rengiamų šventinių vaišių)“.

Kaip jam įprasta, su visišku aiškumu ir užtikrintumu, atsakė man:

„Daugiau neberengsiu „tišų“...

Rytojaus dieną, per patį Jom Kipurą Baal aSulamas mirė“.

Ravas Abrahamas Aškenazi tampa ravo Barucho mokiniu

Po mūsų mokytojo Baal aSulamo mirties, ravas Abrahamas Aškenazi tapo

Baal aSulamo sūnaus ravo Barucho mokiniu.

Nežiūrint į tai, kad ravas Abrahamas pats buvo pasiekęs labai aukštas

dvasines pakopas ir galėjo turėti savo mokinių, jis visiškai „anuliavosi“

prieš ravą Baruchą ir priėmė jį kaip savo mokytoją.

Rabi Icchakas Heler pasakojo:

„Kartą ravas Abrahamas Aškenazi man pasakė, jog kai pirmą kartą nunešė

ravui Baruchui „kvitelį“ (tai raštelis, kuriame yra parašytas vardas

žmogaus, kuriam reikalingas ravo palaiminimas), pajuto tokį išaukštintą

jausmą, kokio seniai nebuvo jautęs.

Jis pajuto sielos pakilimą, kokį jausdavo jo tėvo Baal aSulamo laikais.

Būdamas ravo Barucho pamokose ir klausydamas jo kalbų, jautė

neapsakomą, ypatingą dvasinį pakylėjimą“.

Kiekvieną roš-chodeš (naujo mėnesio pradžią) ravas Abrahamas Aškenazi

iš Tverijos atvažiuodavo pas ravą Baruchą.

Taip pat atvykdavo per visas šventes.

Per „tišus“ (mokytojo rengiamos šventinės vaišės mokiniams) sėdėdavo šalia ravo Barucho.

Daug kartų matėme, jog dauguma ravo Barucho žodžių, pasakytų apie

darbą Kūrėjui „tišo“ metu, buvo skirti būtent ravui Abrahamui.

Ravas Abrahamas Aškenazi labai artimai draugavo su rabi Icchaku Agasi

ir su ravu Hileliu Gelbšteinu, kaip jau plačiai rašėme apie tai

ankstesniuose skyriuose.

Jie dažnai atvykdavo pas ravą Abrahamą į Tveriją, o jis atvažiuodavo pas

juos į Tel Avivą, į Bnei Braką.

Rabi Icchakas Agasi mirė 1970 metų, 3 chešvano mėnesio dieną, ir tai

visiems buvo didelis smūgis ir netektis.

Visiems buvo be galo sunku susitaikyti su šio Kūrėjo žmogaus netektimi.

Po šios netekties ravas Abrahamas parašė paguodos žodžių kupiną laišką ravui Baruchui.

Jame atsispindėjo didžiulė draugų meilė, kuri buvo tarp jų.