Parašyta: „Išaukštintas Kūrėjas, bet nusižeminusį pamatys“ (Tehilim 138 – 6).
Tai reiškia, kad tik nusižeminęs žmogus gali pamatyti Kūrėjo didybę.
Raidės žodyje „יקר“ – (jakar) brangus, skamba taip pat,
kaip „יכיר“ – (jakir) pažins (pripažins).
Tai reiškia, kad kiek yra žmogui yra dalykas brangus,
tiek žmogus vertina to dalyko didumą.
Iš tikro tik pagal svarbumo, kuris yra tame dalyke dydį žmogus žavisi juo.
Ir šis žavesio „jaudulys“ atveda žmogų prie pajautimo širdyje.
Tai reiškia, kad pagal tą vertę,
kurią žmogus suteikia svarbumui,
tokiu pat dydžiu žmoguje gimsta džiaugsmas.
Todėl, jei žmogus pripažįsta savo menkumą,
kad jis nėra svarbesnis, nei jo draugai,
tada jis mato, kad yra daug žmonių pasaulyje,
kuriems Kūrėjas išvis nedavė jėgų dirbti „šventą darbą“.
Net visiškai paprastą, net visiškai be intencijos – „lo lišma“(dėl savęs).
Ir net neduota „lo lišmos“ „lo lišma“.
Tai reiškia, kad neduotas net pasiruošimas pasiruošimui „apsirengti“ šventumu.
Tačiau būtent jis nusipelnė, ir Kūrėjas davė jam norą ir mintis dirbti „šventą darbą“,
kartais net visiškai paprastą, koks tik begali būti.
Todėl, jei žmogus gali įvertinti viso šio dalyko svarbumą,
tada pagal svarbumą, kurį žmogus suteikia „šventam darbui“,
tuo dydžiu jis turi šlovinti ir dėkoti už tai Kūrėjui.
Ir iš tikro mes negalime įvertinti viso to svarbumo, galėdami įvykdyti Kūrėjo priedermes, net be jokios intencijos.
Tai atveda žmogų prie džiaugsmo ir didybės jausmo jo širdyje.
Dėka šlovinimo ir dėkojimo, kuriais už tai šloviname Kūrėją, didėja jausmas,
t.y. „šventas jaudulys“, nes žmogus aiškiai sužino, kam jis dirba.
Ir todėl žmogus kyla vis „aukštyn“ ir „aukštyn“.
Ir tai paslaptis to, kas parašyta (pijute – religinėje giesmėje):
„Dėkoju Tau už gerumą, kurį padarei man“, tai yra už praeitį.
Ir to dėka, iš karto žmogus gali sakyti užtikrintai:
„Ir už viską, ką Tu ateityje padarysi dėl manęs“.