Rabi Jakovas Šulkesas buvo „Chafec Chaim“
mokinys.
Tačiau vėliau tapo ravo Barucho mokiniu, prie jo prisirišo
visa savo siela ir širdimi.
Buvo didelis Toros ir Talmudo žinovas, tačiau labiau už viską vertino
vidinės Toros (Kabalos išminties) mokymą, pagal Baal aSulamo ir jo
sūnaus ravo Barucho kelią.
Pasakojama, kad rabi Jakovas Sinagogoje Bnei Brake mokė kasdieninį Talmudo lapą.
Jo auditorija būdavo apie
šimtas žmonių.
Vieną dieną jis pasakė:
„Jei šita bendruomenė
nevertina Kabalos mokymo, aš nenoriu gaišti laiko su jais“.
Jis
nutraukė pamokas jiems, ir pradėjo mokytis su ravu Baruchu.
Keldavosi kiekvieną naktį pirmą valandą ir mokėsi su didžiuliu įsigilinimu
ir užsidegimu.
Rabi Jakovas buvo ištikimas draugas, kuriuo galėjai
pasikliauti bet kuriuo metu, kuriam nuoširdžiai rūpėjo artimas ir kuris
darė gerus darbus negailėdamas jėgų.
Pasakojama apie rabi Jakovą:
„Kartą mokėsi pamokoje su ravu Baruchu ir iškėlė daug sunkių klausimų
apie vieną Ari raštų vietą.
Pasakė jam ravas Baruchas:
„Kodėl tu mokaisi tokiu būdu? Mokykis paprastai“.
Atsakė jam rabi Jakovas:
„Jei mokysiuos paprastai, nekils jokių sunkių klausimų. Iš kur tada gausiu
malonumą?...“
Kartą rabi Jakovas meldėsi chasidų Maldos
namuose, ir pamatė vieną
judėją, kuris kalbėjo visos maldos
metu.
Priėjo prie jo ir pasakė:
„Juk tu skaitai prieš maldą tai,
kas parašyta pas rabi Elimelech, kad
žmogus turi įsivaizduoti prieš save tarsi didelę ir baisią liepsnojančią ugnį
ir kad jis turi būti pasiruošęs pulti į tą ugnį dėl Kūrėjo šventumo.
O tu negali pergalėti savęs tokiame mažame dalyke, kaip susilaikymas nuo
šnekų maldos metu?!“
Atsakė jam tas judėjas:
„Lengva perskaityti tai, kas parašyta pas rabi Elimelechą, ir tam nereikia
ypatingų jėgų. Tačiau, kai ateina laikas tai įgyvendinti,
pavyzdžiui
nekalbėti maldos metu, pasidaro sunku...“.
Kai rabi Jakovas papasakojo tai ravui Baruchui,
šis paaiškino:
„Kol dar yra minties lygis, mes nejaučiame
kentėjimų. Žmogus gali
įsivaizduoti, kad jis pasiruošęs ir gali padaryti viską.
O kai ateiname prie veiksmo, tada atsiranda kentėjimai, nes žmogus
pamato, ką jis realiai gali padaryti, o ko
ne.
Pavyzdžiui: prieš eidamas miegoti, žmogus paprašo draugo, kad
pažadintų
jį trečią valandą, nes jis ketina mokytis.
Ir
kai draugas ateina pažadinti, šis toliau miega ir neturi jėgų
atsikelti.
Tada jis galvoja:
„Kokia nauda iš to, kad atsikelsiu?
Kas bus man iš to?“
Ir patarimas čia yra tik vienas: priversti kūną ir
nesileisti su juo į diskusijas.
Tiesiog imti ir atsikelti. Ir tik po to jau galima leistis į svarstymus...“.