• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi Šmuelis Kohenas – ravo Barucho mokinys (3)

Ravo Barucho artumas ravui Šmueliui

Ravas Baruchas labai mylėjo ravą Šmuelį.

Mokiniai prisimena, jog kiekvieną Šabato vakarą šventinių vaišių metu,

ravas Baruchas dalindavo mokiniams obuolius.

Tačiau tik ravas Šmuelis gaudavo iš to obuolio, iš kurio valgydavo

mokytojas ravas Baruchas.

Pro ravo Barucho akis nepraslydo didžiulės ravo Šmuelio pastangos

Kūrėjo darbe, kurias jis dėdavo dieną ir naktį.

Neliko nepastebėtas begalinis ravo Šmuelio atsidavimas ir darbas

tarpusavio santykiuose.

Ravas Baruchas matė ir tai, jog ravas Šmuelis visada dalyvaudavo

Šabatuose ir šventėse, nors kartais tam prireikdavo sukaupti paskutines jėgas.

Tikėjimo jėga

Artimas ravo Šmuelio bičiulis rabi Aronas Danielis pasakojo:

„Mes su rabi Šmueliu turėjome nustatytą laiką, kai mokydavomės kartu –

kasdien nuo penkių iki šešių valandų ryto.

1997 metais, likus kelioms dienoms iki Roš Ašana šventės, pasibaigus

mūsų pamokai, rabi Šmuelis priėjo prie manęs ir kaip paslaptį pasakė:

„Aronai, man yra numatyta mažytė operacija, todėl kurį laiką manęs nebus“.

Vis tik jo akyse įžvelgiau tai, kas man sukėlė nerimą.

Atsargiai paklausiau:

„Ar kalba eina apie vėžį?“.

Rabi Šmuelis paprastai atsakė: „Taip“.

Ir pridūrė:

„Tačiau nereikia to sureikšminti, ir nėra reikalo niekam apie tai pasakoti“.

Kaip visada, jis pirmiausiai galvojo apie kitus, o tik paskui apie save.

Jis tiesiog nenorėjo sukelti kitiems papildomų rūpesčių ir jaudinimosi.

Operacija anaiptol nebuvo „mažytė“.

Rabi Šmuelio žarnyne buvo didžiulis auglys.

Po operacijos gydytojai atliko daugybę tyrimų, kad įsitikintų, ar nėra

metastazių kituose organuose.

Daugiau jų niekur nerado, viskas buvo idealu.

Per Roš Ašana šventę rabi Šmuelis jau buvo išleistas gydytis namo, ir

negalėjo atvykti į mūsų Maldos namus.

Todėl aš nuvykau pas jį, ir pūčiau Šofarą jo namuose.

Jo nuotaika buvo puiki, kaip visuomet.

Po šešių savaičių jo kepenyse buvo rasti penki augliai.

Mes, keli mokiniai, nuėjome pas rabi Greinmaną, kuris mus nusiuntė pas

vieną gydytoją, profesorių, kepenų ligų specialistą.

Profesorius apžiūrėjo nuotraukas ir negalėjo patikėti, jog tie augliai

atsirado per šešias savaites.

„Tokiems augliams atsirasti reikia mažiausiai trijų mėnesių“, pasakė jis.

Deja, tai buvo piktybinio vėžio rūšis, beveik nepasiduodanti gydymui.

Tačiau nežiūrint visų šių liūdnų naujienų, rabi Šmuelis nusprendė surengti

padėkos vaišes Pasaulio Kūrėjui už sėkmingą operaciją, kui jam buvo

atlikta prieš Roš Ašana šventę.

Tų vaišių metu rabi Šmuelis šoko kiek tik jėgos jam leido – taip gali šokti

tik žmogus, kuris tiki Kūrėjo gerumu virš savo logikos.

Ką ir bekalbėti, rabi Šmuelis teko iškęsti tikrą chemoterapijos ir

alternatyvaus gydymo „pragarą“, tačiau jis visada buvo džiaugsmo kupinas.

Chanukos šventės metu rabi Šmuelis vėl šoko iš visų jėgų, tuo

parodydamas begalinį tikėjimą Kūrėjo gerumu.

Niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad šis džiaugsmu trykštantis žmogus

serga mirtina liga...

Per tą pusmetį mūsų mokinių bendruomenė labai susivienijo, kiekvienas

 stengėsi padėti kaip tik galėdamas, nežiūrėdamas savęs.

Ir visa tai dėka rabi Šmuelio.

Budėjimai ligoninėje, pagalba jam namuose, parama pinigais, vaistais ir t.t.

Tai buvo darbas artimui dieną ir naktį.

Savaitę prieš mirtį, ėmė barti kiekvieną, kuris ateidavo liūdnos nuotaikos

ir pats spinduliavo neįprastą džiaugsmą.

Džiaugsmą, kuris gali būti tik pas begalinio tikėjimo žmogų.

Rabi Israel pasakojo:

Paskutinį Šabatą prieš mirtį, rabi Šmuelis, sukaupęs paskutines jėgas, atėjo į Mokymo namus.

Nors buvo akivaizdu, jog jo būsena ypatingai sunki, jis stengėsi atlikti

tarnystę, kaip įprastai.

Po maldos, atliekant Kidušą, jis patarnavo mokiniams, dalino jiems pyragą.

Prasidėjus šokiams, jis šoko kartu su visais.

Žiūrėjau tada ir galvojau: palaiminta dalia tų, kurie nusipelnė būti šalia

tokio žmogaus, kaip rabi Šmuelis.

Žinia apie jo mirtį be galo sukrėtė visus ravo Barucho mokinius.

Visus apėmė begalinio praradimo jausmas, jausmas, kuris apima, kai

 pasaulį palieka teisuolis.

Rabi Šmuelis mirė 1997 metų, ijaro mėnesio 13 dieną.