1918 metais mūsų mokytojo gyvenime atsirado slaptas mokytojas, kuris atvėrė jam kabalos išminties šventumo ir tyrumo vartus.
Taip apie šį atsivėrimą Baal aSulamas rašė laiške savo pusbroliui:
„Papasakosiu tau nuo pat pradžios iki pabaigos apie man nutikusius dalykus, kurių dėka, iš didelio Kūrėjo gailestingumo, nusipelniau išminties:
12 chešvano mėnesio dieną, penktadienio rytą, pas mane atėjo ir prisistatė vienas žmogus.
Man iškart tapo aišku, kad tai nepaprastai didelis kabalos ir daugelio kitų išminties sričių išminčius.
Vos tik jis prakalbo, iš karto pajaučiau jame Kūrėjo išmintį. Šiuo atžvilgiu aš visiškai pasitikėjau savo jausmais.
Jis pažadėjo man pilnai atverti išmintį apie tiesą.
Mokėmės su juo beveik tris mėnesius, kiekvieną naktį po pusiaunakčio jo namuose.
Daugiausiai mokėmės apie šventumo ir tyrumo aspektus, tačiau kiekvieną kartą maldaudavau jo atverti kokią nors kabalos išminties paslaptį.
Jis pradėdavo, bet niekada nepasakydavo iki galo.
Tad, savaime suprantama, mane kamavo didelis troškimas.
Kol vieną kartą, po mano begalinių maldavimų, jis pilnai atskleidė man vieną paslaptį, dėl ko mano džiaugsmui nebuvo ribų.
Ir nuo tada po truputį pradėjo didėti mano egoizmas.
Ir kuo jis labiau didėjo, tuo labiau tolo nuo manęs mokytojas ir aš net to nejaučiau.
Tai tęsėsi apie tris mėnesius, kol paskutinėmis dienomis aš jau neberadau jo namuose.
Visur ieškojau jo, bet neradau.
Suvokiau, kad jis iš tiesų nutolo nuo manęs, ir dėl to mano širdgėlai nebuvo ribų.
Devintą nisano mėnesio dieną, ryte suradau jį.
Labai jo atsiprašiau dėl savo elgesio.
Jis atleido man ir mes vėl buvo artimi kaip ir prieš tai.
Jis atvėrė man didžiulę paslaptį apie mikve (mikve - ritualinis pasinėrimas į šaltinio vandenį).
Suprantama, mano džiaugsmas buvo begalinis.
Tačiau mačiau, jogjis silpsta, todėl nebeišėjau iš jo namų.
O rytojaus dieną, 10 nisano, 1919 metais jis paliko šį pasaulį, tegul jo atmintis apsaugo mus ir visą Izraelį.
Mano skausmui aprašyti nėra žodžių, nes mano širdis buvo pilna vilties nusipelnyti išminties ir supratimo.
Ir štai dabar likau visiškai be nieko.
Netgi tai, ką buvau gavęs iš jo, viską dabar iš didžiulio sielvarto užmiršau.
Nuo tada pradėjau melstis - iš visos širdies ir sielos, su neapsakomu troškimu, karštligiškai, nei akimirką nenurimdamas, kol radau malonę Palaiminto Kūrėjo akyse.
Mano švento mokytojo nuopelnai ir jo mokymas palaikė mane ir mano širdis atsivėrė aukštutinei išminčiai.
Taip pat su Kūrėjo pagalba prisiminiau visas paslaptis, kurias gavau iš Palaimintos išminties mokytojo.
Ir kaip galėtų toks vargšas kaip aš tinkamai padėkoti Kūrėjui, kuris nuo pat pradžių žinojo mano menkumą, ir kad neturiu nei proto, nei išminties, kad sugebėčiau padėkoti ir išaukštinti Jo beribį gerumą.
Tačiau kas gi gali Jam pasakyti, ką ir kaip daryti?!
O mano palaimintos atminties mokytojas buvo sėkmingas verslininkas ir visame mieste garsėjo kaip patikimas prekybininkas.
Tačiau nei vienas žmogus iki šios dienos net neįtarė, kad jis yra kabalistas ir man neduotas leidimas atverti jo vardą“.
Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo):
„Šis laiškas atsivėrė mums su Dangaus pagalba rabi Davido Meincbergo dėka.
Rabi Davidas vyko į Lenkiją rinkti pinigų bendruomenei „Varšuva“.
Į Varšuvą atvyko vidury nakties, kai mieste dar buvo visiškai tamsu ir ėmė ieškoti vietos nakvynei.
Staiga pastebėjo iš vieno namo sklindančią šviesą.
Jis pabeldė į namo duris ir įėjo.
Ten sėdėjo judėjas ir mokėsi Gmarą.
Tai buvo Baal aSulamo pusbrolis, kuriam mūsų šventas mokytojas ir rašė šį laišką.
Ir kai pusbrolis išgirdo, kad rabi Davidas yra Baal aSulamo mokinys, iškart ištraukė laišką ir parodė rabi Davidui.
Štai tokiu būdu Kūrėjas sąlygojo šio laiško atvėrimą.
Ir jei jūs manote, kad šis laiškas padarė rabi Davidui įspūdį, tai jūs labai klystate“.
Paaiškinimas:
Baal aSulamo mokiniai neieškojo ženklų ir stebuklų, kurie palengvintų jiems darbą Kūrėjui, bet atvirkščiai - jie ieškojo kuo daugiau darbo, kad suteiktų malonumą Kūrėjui.
Ir kiekvienas jų anuliavimasis prieš mokytoją, buvo pagrįstas ėjimu virš logikos, virš proto.
Todėl neieškojo ženklų ir panašių įrodymų, patvirtinančių mokytojo didumą.