- הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).
הקדמה לתלמוד עשר הספירות
Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“
Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)
Uždaryti užduotį
56.
Dabar suprask išminčių pasakymą:
„Į ką panaši „tšuva“ (atgaila, sugrįžimas)?
Kada paliudija „Žinantis paslaptis“, jog žmogus jau nesugrįš prie savo kvailystės (nuodėmės)“.
Tačiau iš pirmo žvilgsnio dalykai keisti,
t.y. kas gali pakilti į Dangų,
kad išgirstų Kūrėjo liudijimą?
Ir dar, kodėl Kūrėjas turi paliudyti?
Ar neužtenka to, kad Kūrėjas pats žino,
jog žmogus „sugrįžo“ visa širdimi ir jis daugiau nenusidės?
Tačiau iš to kas pasakyta aukščiau, dalykas tampa visiškai paprastas ir aiškus.
Juk iš tikro žmogus nėra visiškai užtikrintas,
kad nenusidės, tol kol nenusipelno Kūrėjo valdymo „užmokesčiu ir bausme“ suvokimo,
t.y. „Kūrėjo veido“ atvėrimo.
Iš tikro Kūrėjo veido atvėrimas, ateinantis žmogui kaip išsigelbėjimas, vadinamas „liudijimu“.
Tai reiškia, kad pats Kūrėjo „išgelbėjimas“,
t.y. valdymo „užmokesčiu ir bausme“ suvokimas, garantuoja žmogui,
kad jis daugiau nenusidės.
Todėl tai skaitosi, kad Kūrėjas pats „paliudija“ žmogui.
Apie tai ir pasakyta: „Į ką panaši tšuva?“
Arba, kada žmogus yra užtikrintas,
kad nusipelnė visiško „sugrįžimo“?
Tada, kai žmogui yra duodamas aiškus „ženklas“,
t.y. paliudija „Žinantis paslaptis“,
jog žmogus jau nesugrįš prie savo kvailystės (nuodėmės)“.
Todėl, kai žmogus nusipelno „Kūrėjo veido“ atvėrimo,
tada pats Kūrėjo „išgelbėjimas“ ir „liudija“ žmogui,
kad jis jau „nesugrįš prie savo kvailystės (nuodėmės)“.
