kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

מאמר לסיום הזוהר  

Straipsnis Zoharo užbaigimui

Jehuda Ašlagas - Baal Sulamas יהודה אשלג - בעל הסולם

 
 
 

Uždaryti užduotį



13.


Iš tikro gerai paaiškinome išminčių atsakymą į klausimą:
„Kaip galima susilieti su Kūrėju?“,
ir atsako išminčiai:
„Susiliek su Jo savybėmis“.


Ir tai teisinga dviem aspektais:

1. Tačiau dvasinis „susiliejimas“ nereiškia „priartėjimą“ vietos atžvilgiu,
o tik „formų sutapimą“.

2. Iš tikro siela „atsiskyrė“ nuo Kūrėjo tik „noru gauti“,
kurį joje įdiegė Kūrėjas.
Todėl, kai siela „pašalina“ nuo savęs šį „norą gauti“,
ji vėl sugrįžta į ankstesnį „susiliejimą“ su Kūrėju.


Tačiau iškyla klausimas:
Kaip galima praktiškai „susilieti” su Kūrėjo savybėmis?
Ir kaip galima pašalinti, dar su žmogaus sukūrimu įgimtą „norą gauti”,
ir ateiti prie „noro sąlygoti”?
Juk tai priešinga žmogaus prigimčiai?


Iš tikro, jau pateikėme pavyzdį,
kad „skęstantis” upėje turi abiem rankomis stipriai „pačiupti virvę”,
tai reiškia užsiimti Tora ir priedermėmis „lišma”.
Ir kol žmogus neužsiima dar Tora ir priedermėmis„ lišma”,
kad jau „nesugrįš prie savo kvailystės”,
dar nesiskaito, jog jis „stipriai laiko virvę”.
Išeina, kad problema vėl lieka neišspręsta.


Ir iš kur žmogus gali paimti „degalų”,
kad galėtų stengtis „visa širdimi ir visomis jėgomis”,
tik tam kad suteikti Kūrėjui „malonią dvasią”?
Juk žmogus iš prigimties negali padaryti net mažiausio judesio,
jei nesitikės iš to kokios tai naudos sau?


Kaip mašina, negali važiuoti ir dirbti be degalų, taip ir žmogus,
dirbdamas be jokios naudos sau,
o tik „malonumo Kūrėjui padarymui“,
visai neturės „degalų“, t.y. jėgų darbui.


Atsakymas:
Kiekvienam, pilnai suvokiančiam Kūrėjo didybę, „sąlygojimas“,
kurį jis atiduoda Kūrėjui, tampa „gavimu“.
Kaip paaiškinta Talmude (Kidušin 7):
Jei svarbiam žmogui moteris duoda pinigus,
šis atidavimas skaitosi moteriai,
kaip gavimas, ir ji yra „pašvenčiama“ (tampa žmona).


Lygiai taip yra ir su Palaimintu Kūrėju,
t.y. jei žmogus pamato ir pajaučia Kūrėjo didumą,
nėra svarbesnio ir didesnio „gavimo“ už „suteikimą Jam malonios dvasios“.
Ir tada žmogui visiškai pakanka „degalų“ dirbti ir stengtis „visa širdimi, siela ir jėgomis“,
kad padaryti Kūrėjui malonumą.


Tačiau, jei žmogus dar pakankamai nepasiekė ir nesuvokė Kūrėjo didybės,
tada „sąlygojimas“ Kūrėjui nesiskaito žmogui, kaip „gavimas“.
Taip, kad žmogus galėtų atiduoti Kūrėjui visą „sielą, širdį ir jėgas“.


Todėl kiekvieną kartą, jei į žmogaus mintis įsipainios savo naudos troškimas,
jis iškart visiškai „praras“ visas jėgas darbui ir pasidarys,
kaip mašina „be degalų“.
Iš tikro žmogus negalės „pajudinti“ net piršto,
jei iš to nebus jam jokios naudos sau.


Ir tuo labiau atiduoti tiek daug pastangų,
t.y. visą „sielą, širdį ir visas jėgas“,
kaip to reikalauja Tora.
Todėl, be jokios abejonės žmogus negalės padaryti jokio „judesio“,
jei iš to nesitikės jokios naudos.