kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

אחור וקדם צרתני 

„Iš priekio ir iš užpakalio apglėbei mane“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas) יהודה אשלג - בעל הסולם

 
 
 

Uždaryti užduotį


3.


Pergalėjimas, atskyrimas, pasaldinimas


Iš tikro optimaliausias kelias į dvasingumą,
sudarytas iš trijų aspektų:
Pergalėjimo, atskyrimo, pasaldinimo.


„Tebūnie šviesuliai“ (יהי מארת jehij meorot) (Berešit 1-16),
Toroje parašyta „su trūkumu“ (nepilnas parašymas).
Tai rodo, kad mūsų pasaulis buvo sukurtas iš tamsos,
kaip „šviesos privalumas tamsai“,
arba kaip „žvakės šviesa nereikalinga vidurdienį“.


Ir tai paslaptis, kad „klipa” (lupena) yra anksčiau už vaisių.
Todėl, kad būti Kūrėjo bendrininku pasaulėdaros kūrime (maase berešit),
reikia reikia šviesą „išvesti” iš tamsos.
Tai reiškia, kad žmogus, žiūrėdamas į save, supranta,
koks jis „tamsus” ir „niekingas” prieš aukštybių šventumą.
Ir kaip gi galima apsirengti „purvinais drabužiais“ ir pasirodyti šioje šviesoje?
Ir suprask.


Tačiau atkreipęs dėmesį į Kūrėjo raginimą:
„Bijoti šlovingo ir baisaus Kūrėjo “,
žmogus sutelkia visas jėgas,
kad nugalėti blogį savyje.


Tada „blogas tarnas“ bei „pikta tarnaitė“ paklūsta Poniai,
gyvenančiai su jais, jų nešvarumuose.
Ir Suprask.
Iš tikro žmogus turi pajausti sieloje,
kad žavėjimasis išoriniais (materialiais) dalykais praėjo ir visai dingo.



Tada žmogus gali nusipelnyti „atskyrimo “ aspekto,
kad atskirti tarp šviesos ir tamsos.
Ir jau nesukeisti, bei neiškeisti blogį į gėrį, ir gėrį į blogį.


Tačiau, jei „sukeis”, t.y. jei susižadins „blogio instinktas„,
tai tik tuo dydžiu, kuris yra būtinas normaliam egzistavimui.
Ir viskas pas žmogų bus „vien tik Kūrėjui vieninteliam“.
Tai „pasaldinimo” aspektas,
tai Kūrėjo troškimo ir tikros meilės paslaptis.


Meilės, kuri ateina, kai žmogus atskiria tarp gėrio ir blogio,
tarp Kūrėjo didingumo, bei savo niekingumo.
Kai žmogus įvykdo:
„Ir pašalinsi blogį iš savęs“ (Dvarim 22 – 21).


Tada žmogus jaučia didelę gėdą prieš Kūrėją,
ir taip, kad nusipelno „pasaldinti“ paskutinius blogio instinkto „likučius”.
Iš tikro neįmanoma visiškai pašalinti šių likučių,
galima tik pakelti juos į viršų, į tikrą jų „Šaknį”.