• וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

„Hošana“     הושענא

Ypatinga malda, skaitoma tik Sukot metu – tai „Hošana“.

Vienose bendruomenėse ji skaitoma po „Halelio“, kitose – pačioje rytinės maldos pabaigoje, po „Musafo“. 

Atidaromas „aron kodeš“ ir išimamas Toros ritinys.

Tas, kam suteikta garbė jį išimti, atsistoja ant „bimos“ sinagogos viduryje, rankose laikydamas ritinį. 

Chazanas pradeda dainuoti keturis kreipimusis į Kūrėją, prasidedančius žodžiais הושענא hoša na, kurie tapo maldos pavadinimu.

Visi besimeldžiantieji kartoja iš paskos:
Hoša na – „Mes meldžiame: išgelbėk mus dėl Savęs paties, Kūrėjau, išgelbėk mus!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Išgelbėtojau mūsų!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Linkintis mums gero!“

Chazanas nulipa nuo „bimos“, laikydamas rankose „arba minim“, ir pradeda eiseną. Prie jo prisijungia visa bendruomenė, kiekvienas laikydamas savo „arba minim“.

Besimeldžiantieji padaro ratą ir eina aplink „bimą“, dainuodami maldas – kiekvieną dieną vis kitą (pagal „machzorą).

Tose maldose išsakomi prašymai Kūrėjui, kurie yra svarbūs tiek asmeniškai, tiek ir liečiantys visos tautos gerovę.

Kai baigiamas ėjimas aplink „bimą“, Toros ritinys grąžinamas atgal į „aron kodeš“. 

Toros skaitymas        קריאת התורה

Pirmąją šventės dieną Toros skaitymo ceremonijai išimami du ritiniai.

Iš pirmojo skaitoma ištrauka iš knygos Vaikra, 22 dalies, ir skaitymui yra pakviečiami penki žmonės (o jei tą dieną Šabatas, tada – septyni žmonės).

Šioje ištraukoje minimos visos Izraelio šventės - tame tarpe ir Sukot su visomis jos priedermėmis.

Tada antras ritinys dedamas šalia pirmojo ir sakomas „Chaci-kadiš“, pakeliamas pirmas ritinys ir parodomas visiems susirinkusiems, o tada iš antrojo ritinio skaitoma ištrauka apie aukojimus, kurie buvo atliekami tą dieną Šventykloje (Bemidbar 29). Tai ištrauka „maftir“.

„Haftara“ paimta iš pranašo Zacharijo knygos (14 skyrius), kuri pasakoja apie Sukot šventę „dienų pabaigoje“, o tada maftiras pasako tam tikrus palaiminimus, paskutinis kurių turi jau minėtą pabaigą: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“. 

Chol-amoed dienomis išimamas tik vienas Toros ritinys ir Toros skaitymui kviečiami tik keturi žmonės (kaip per roš-chodeš).

Visiems keturiems yra skaitoma ta pati ištrauka, kurioje vardinami aukojimai, kurie tą dieną buvo atliekami Šventykloje (kiekvienas jų prasideda dienos įvardijimu: „antrą dieną...“, „trečią dieną...“ ir t.t.

Sukot šventės „Musaf“ – įprastas šventinis „Musaf“, kuriame minima „Sukot šventė“, „mūsų linksmybės laikas“ ir aukojimai, skirti konkrečiai dienai.

Kaip ir „Šacharit“, „Musafas“ sudarytas iš septynių palaiminimų, iš kurių vidurinis baigiasi žodžiais: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“.  

Po rytinės maldos, pirmąją Sukot dieną, savo palapinėje yra atliekamas labai trumpas „Kidušas“: „Ir pranešė Moše apie Kūrėjo šventes Izraelio tautai. Palaimintas Tu, mūsų Kūrėjau, Visatos Valdove, kuriantis vynuogės vaisių [arba „pagal Kurio žodį viskas atsirado“]. Palaimintas Tu, mūsų Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir prisakęs mums sėdėti palapinėje!“.

Šios dienos „Mincha“ panaši į Šabato „Minchą“, o jei tą dieną – Šabatas, tai „Minchos“ metu taip pat skaitoma Tora. 

„Maariv“ baigiantis pirmajai šventės dienai – kaip „Maariv“ baigiantis Šabatui: „Šmone esre“ maldoje pridedama „avdala“.

Reikia tik nepamiršti perskaityti intarpą „Jaale vejavo“!.

„Avdala“, atliekama palapinėje – trumpesnė, už tą, kuri atliekama pasibaigus Šabatui: joje nėra palaiminimų maloniam kvapui ir ugniai.

Tačiau jei pirma Sukot diena sutapo su Šabatu, tada yra atliekama įprasta pilna „avdala“. 

Chol-amoed      חול - המועד

„Avdala“ baigiantis pirmajai šventės dienai įveda į šventinius šiokiadienius - chol-amoed.

Pačiame Izraelyje chol-amoed trunka penkias dienas, už Izraelio ribų – šešias.

Mišnos traktate Avot rabi Eliazaras Hamodai [1] sako, kad tas, kuris nepaiso šventinių šiokiadienių (chol-amoed), praranda savo dalį ateinančiame pasaulyje, ir jam nepadės netgi įvykdytos priedermės ir atlikti geri darbai.

Rabi Eliazaras Hamodai turi omeny tą, kuris tomis dienomis elgiasi taip pat, kaip ir kasdien.

Tiesa, šiomis dienomis nėra uždrausta dirbti, tačiau leidžiami tik tie darbai, kurie skirti šventėms reikmėms, arba darbai, kurių neatlikimas gali sukelti didelius nuostolius.

Be to, chol-amoed reikia pagerbti šventiškai apsirengiant, ruošiant šventines trapezas ir stengiantis, kad visi šeimos nariai jaustų tikrą šventinę nuotaiką. 

Kai Jeruzalėje stovėjo Šventykla, chol-amoed dienos buvo tas laikas, kai visas Izraelis keliaudavo į Šventyklą, kad praleisti šventę Jeruzalėje.

Šiais laikais priimta atminimui apie tai keliauti į Jeruzalę ir eiti melstis prie Raudų Sienos.

„Vandens užpylimas“ ir simchat beit ašoeiva     ניסוך המים ושמחת בית השואבה

Mišna traktate Roš-ašana pažymima, kad šventės Sukot metu Kūrėjas sprendžia, kiek vandens Jis pasiųs žemei ateinančiais metais: bus lietinga ar, neduok dieve, bus sausra.

Šventyklos laikais egzistavo paprotys atlikti vandens užpylimus ant aukuro – kaip prašymą atsiųsti palaimintus, gausius lietumi metus.

Vanduo iškilmingai buvo semiamas iš Šiloach šaltinio netoli Jeruzalės, atnešamas į Šventyklą ir pilamas ant aukuro.

Pasakė Kūrėjas: pilkite prieš Mane vandenį per šventę – kad Aš palaiminčiau jūsų laukus lietumi. 

Visa vandens užpylimo ant aukuro ceremonija su visomis smulkmenomis aprašyta Talmude, traktate Suka.

Vandens užpylimas buvo lydimas tokio džiaugsmo, kad kilo posakis: „Kas nematė vandens užpylimo ant aukuro linksmybės [שמחת בית השואבה simchat beit ašoeiva], tas nė karto gyvenime nematė linksmybės“.

Mūsų laikais šis linksmumas įgavo formą, primenančią Šventyklos linksmumą: chol-amoed naktimis yra rengiamos šventės, kuriose perskaitomi visi 15 Tehilim skyriai, vadinami „Šventyklos laiptų dainos“ (120-134 skyriai).

Posmas po posmo jie yra dainuojami ypatingais tradiciniais motyvais, o tarp skyrių yra paskelbiama: „Ir džiūgaudami jūs semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinio!“. 

Dainos, šokiai, orkestro garsai, linksmos trapezos – taip yra pažymima simchat beit ašoeiva šiandien.