• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

86.

Todėl dabar galima išsiaiškinti problemą,
kodėl iš sielos, prieš nusileidžiant jai į kūną, paimama priesaika:
„Nors ir visas pasaulis tvirtins, kad tu teisuolis, būk savo akyse, kaip nusidėjėlis”.
Ir kodėl, po to kai visas pasaulis sutinka, kad žmogus yra teisuolis,
vis tiek žmogus turi laikyti save nusidėjėliu?
Argi žmogui neužtenka viso pasaulio liudijimo?
Taip pat dar iškyla klausimas dėl priesaikos formuluotės:
„Nors ir visas pasaulis tvirtins”.
Kodėl gi žmogui reikia viso pasaulio nuomonės ir liudijimo?
Juk žmogus pats geriau žino už visą pasaulį?

Iš tikro, reikėjo suformuluoti priesaiką taip:
„Jei tu pats savo viduje žinosi, kad esi teisuolis”, ar pan.?
Ir labiausiai keista tai, kad Talmude aiškiai parašyta:
„Pasakė Rava, žmogus turi žinoti sieloje, ar jis teisuolis ir ne” (Brachot 61).
Iš tikro yra įpareigojimas iš tikro būti absoliučiu teisuoliu.
Tai reiškia, kad žmogus turi pats patikrinti save ir žinoti šią tiesą.
Tačiau, kodėl tada siela yra prisaikdinama,
kad visada žmogus savo akyse būtų, kaip nusidėjėlis?
Ir pati siela niekada nesužinotų tiesos?
Juk išminčiai įpareigojo atvirkščiai?

87.

Tačiau šie visi pasakymai yra labai tikslūs.
Tai reiškia, jei žmogus dar nenusipelnė „atvėrimo akių Toroje“ nuostabiu „praregėjimu“,
t.y. aiškaus ir visiško „bausmės ir užmokesčio“suvokimo,
jis negali apgaudinėti save ir laikyti save teisuoliu.
Ir tada žmogus būtinai jaučia, kad trūksta jam dviejų pagrindinių, apimančių visą Torą, priedermių:
„baimės“ ir „meilės“.
Todėl  žmogus negali pilnai nusipelnyti net baimės priedermės,
taip kad „paliudytų jam Žinantis paslaptis, jog žmogus jau nebesugriš prie savo kvailystės“.
Tai reiškia, kad kol žmogus nenusipelno absoliutaus „bausmės ir užmokesčio“suvokimo, jis nejaučia ir nemato didelės prasižengimo baimės ir netekties.
Iš tikro kol žmogus nenusipelno pirmos „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopos,
ateinančios pas žmogų su „atvėrimu akių Toroje“.
Ir tuo labiau žmogus negali apgaudinėti save ir „jausti“ meilę Kūrėjui,
nes ši pakopa visai nepavaldi žmogui ir priklauso tik nuo „širdies suvokimo“,
ir čia negalioja jokia prievarta ar pastangos.