Šabato vakarą mokytojas ravas Baruchas nusileisdavo į mokymo klasę anksti, maždaug antrą valandą dienos.
Tada su nuostabia melodija ir labai jausmingai paskaitydavo „Šir aŠirim“ („Giesmių giesmė“).
Paskui ateidavo rabi Menachem Edelštein ir
jie kartu mokindavosi apie „Karalienės-Šabato“ aspektus iš švento Ari
knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“).
Prieš pat Šabato pradžią susirinkdavo visi kiti mokiniai ir prasidėdavo Šabato sutiktuvių „tišas“ (ravo rengiamos šventinės vaišės): truputis vyno ir „kugelis“ (tradicinis aškenazių judėjų patiekalas), bei Tora iš ravo lūpų, pasitinkant šventą Šabatą.
Šabato šventumo esmė – tai Kūrėjo dieviškumo
atskleidimas Jo „darbininkų“ tarpe, kiekvienam pagal jo pakopą ir pagal
jo pastangas.
Todėl Šabatas – tai lyg „pasaulis, kuris ateis“.
Ir „kiekvienas, kuris nesistengė Šabato vakare, ką valgys per Šabatą?“
Tai reiškia, kiekvienas, kuris nepasiruošė
susitikimui su Kūrėju „priimdamas Toros ir priedermių jungą“
paprastomis, darbo dienomis bei stengdamasis „meilės artimui“
priedermėje – neturi indų, kad pajausti Kūrėjo atsivėrimą.
Ir kaip yra žinoma, žodžio Šabatas שבתabreviatūra yra בת – ש׳, ש׳– tai zeir anpin aspektas, o בת – tai malchut aspektas. Ir jie abu yra gavimo indai.
Todėl Šabato saugojimo aspektas reiškia, kad
žmogus saugotų save savo noruose gauti, kad ne jie valdytų žmogų, bet
žmogus valdytų juos, pagal Kūrėjo norą.
Ir tai aspektas – „kiekvienas pašventina septintą (dieną)“.
Žodžio „septintas“ שביעי abreviatūra yra žodžiai היאשבי, ir tai užuomina į šventumo tašką, kuris yra žmogaus širdyje.
Žmogus turi jį „pašventinti“, tai yra atskirti ir suteikti nepalyginamai didesnį svarbumą, nei visiems kitiems jo širdies norams ir polinkiams.