• Ir iš tikro dešimties sfirot B – J – A pasaulių iš Acilut pasaulio gauna visas „smulkiausias” smukmenas ir pasikeitimus. Tai reiškia, kad pasaulyje Acilut yra programa „mintyje”, kuri paskui nusileidžia į pasaulius B – J – A „veiksmų pavidalu”, kaip pavyzdyje su namo statyba. (Baal Sulamas „Pratarmė knygai Zohar“)

מהות השופר 

Šofaro esmė

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Eliulo mėnuo jau artėja į pabaigą ir visa Izraelio tauta ruošiasi „Teismo dienoms“.
Eliulis – tai pasiruošimo mėnuo, nėra kitos šventės, reikalaujančios tokio didelio pasiruošimo!
Mes turime ateiti prieš Pasaulio Valdovą su ta mintimi, kad jau padarėme viską iš savo pusės.
Tačiau ar iš tikro pasiruošėme deramai?
Dar yra laiko...

Roš aŠana Toroje yra vadinama „Šofaro trimitavimo diena“, „Atminties trimitavimas“.
Šios dienos priedermė – išgirsti Šofaro garsą (balsą).
Koks yra ryšys tarp metų pradžios ir Šofaro?
Ką mes turime apmąstyti, kai girdime Šofaro garsą (balsą)?
Kaip tai susiję su tuo, kad mes šią dieną karūnuojame Kūrėją, būti Karaliu?

Šofaro trimitavimas atspindi ištaisymą, kurį atliekame per Roš aŠana.
Kai žmogus ateina ką nors ištaisyti, jis turi žinoti, ką reikia taisyti.
Mokėmės, kad Roš aŠana – tai žmogaus asmeninio noro ir bendrai visų norų, padidinimas.
Kaip sako šventasis Zoharas: „Žmogus yra „mažas pasaulis“,
todėl žmogus gali visus dalykus matyti, kaip savyje, taip ir visame pasaulyje.

Šofaros trimitavimas – tai galimybė karūnuoti „Karalių“ ant savo noro.
Pats noras iš savo prigimties atskiria žmogų nuo Kūrėjo (neduok dieve),
nes atsiveria žmogaus „aš“, kuris yra vien tik „asmeniškumas“.

Iš vienos pusės žmogus turi atverti savo „asmeniškumą“,
kad būtų kam įeiti į „meilės santykius“ su Kūrėju,
bet iš kitos pusės draudžiama, kad šis „asmeniškumas“ atskirtų žmogų nuo Pasaulio Valdovo.
Todėl vienintelė išeitis, kad su noro atvėrimu, atsivertų ir „baimės šaknis“.

Šofaras gali sužadinti žmogui pagarbią baimę.
Ši baimė reiškia, kad žmogus yra savo Pono – Kūrėjo vergas, todėl:
„Ką įsigijo vergas, įsigijo ir jo Ponas“.
Būtent šia kryptimi mes turime nukreipti savo sielas, kai karūnuojame „ant savęs“ viso Pasaulio Karalių.

Tačiau šis karūnavimas – tai tik priemonė, kad žmogus galėtų ateiti prie savo tikslo:
„Būti Palaiminto Kūrėjo sūnumi“.
Žmogus neturi būti „vergas“, jis turi būti savo mylimo „Tėvo danguje“ sūnus.
Tačiau prieš „gaunant“ šį „statusą“, žmogus turi sutikti savo didybės ir puikybės anuliavimo dėka būti Kūrėjo vergu.

„Šofaras“ aramitu reiškia „gražus“ (šufra).
Šis „grožis“ Šofare pasireiškia tuo, kad žmogus gali „ištiesinti“ savo „žvilgsnį į priekį“ ir matyti realybę, kaip „ištaisymo dirvą“, t.y. kaip norą visada būti gražesniu ir tobulesniu.
Kaip šio noro „simbolį“, Kūrėjas mums davė Šofaro formą:
„Išėjimą iš „siauros“ vietos į „plačią“.
Iš širdies „susiaurėjimo“ į „praplatėjimą“.
Iš Egipto „klipos“ (netyros jėgos), t.y. iš egoizmo ir puikybės, į sąlygojimą – binos (proto) savybę...

Noro atvėrimas, tai iš pirmo žvilgsnio – problemos atvėrimas.
Juk noras reikalauja „užpildymo“.
Tačiau mūsų šventoji Tora moko mus į problemas žiūrėti,
kaip į „sužadinimą“, postūmį savo tikslo pasiekimui.
Išgirdęs Šofaro garsą (balsą), žmogus turi pagalvoti:
„Pas mane nėra problemų, pas mane yra tik tikslai“.

Kiekviena problema turi tapti „postūmiu“, taip žmogus tampa „tikslo žmogumi“,
o ne „aplinkybių (poveikio) žmogumi“...
Todėl su naujo noro „atvėrimu“ pas žmogų turi atsiverti Kūrėjo karūnavimo poreikis ir Kūrėjo didybės baimė.
Taip žmogus gali įeiti į „tikros meilės“ su Kūrėju santykius, nes „tikra meilė“ savo šaknyje turi „tikrą baimę“.