• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Rytiniai palaiminimai

I. M. Lav

Šie palaiminimai priklauso pirmiesiems dviems tipams iš trijų, apie kuriuos  kalbėjome. Pats pirmasis iš rytinių palaiminimų - „...pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs mums apiplauti rankas.“ Pats jo formuluotės pobūdis parodo, kad šis palaiminimas susijęs su priedermės vykdymu. Ir iš karto po jo – antrojo tipo palaiminimas: dėkingumas Kūrėjui už mums parodytą gerumą. Šis gerumas – tai nuostabus, tobulas ir neįtikėtinai sudėtingas mechanizmas, vadinamas „žmogaus kūnu“. Palaiminimas „Kuris sukūrei...“ iš tiesų nėra vien tik rytinių palaiminimų dalis: jis yra sakomas dienos bėgyje kiekvieną kartą, kai atliekame gamtines reikmes.

Po tualeto apiplaunamos rankos ir sakoma:

  נְקָבִים בוֺ וּבָרָא,בְּחָכְמָה הָאָדָם אֶת יָצַר אֲשֶׁר,הָעוֺלָם מֶלֶך אֱלהֵינוּ ה׳ אַתָּה בָּרוּךְ 

אֶחָד יִפָּתֵחַ אִם אוֹ ,מֵהֶם אֶחָד יִסָּתֵם שֶׁאִם   כְבוֹדֶךָ כִסֵּא לִפְנֵי וְיָדוּעַ גָּלוּי ,חֲלוּלִים חֲלוּלִים ,נְקָבִים

.לַעֲשׂוֺת וּמַפְלִיא בָּשָׂר כָל רוֹפֵא ה׳ אַתָּה בָּרוּךְ.אֶחָת שָׁעָה אֲפִילוּ לְהִתְקַיֵּם אִיאֶפשַׁר

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, Kuris sukūrei žmogų pagal Savo išmintį, sutvėręs jo kūną su daugeliu ertmių ir angų. Atverta ir žinoma Tau, sėdinčiam garbingame Savo soste, kad jei užsivers viena iš angų ar atsivers viena iš ertmių, negalės žmogus egzistuoti netgi trumpą laiką. Palaimintas Tu, Kūrėjau, gydantis kiekvieną kūną ir kuriantis stebuklus!“

Po to, kai išreiškiame Kūrėjui dėkingumą už tai, kad Jis sukūrė tokį tobulą mechanizmą, kurio visos dalys sąveikauja taip harmoningai, nuo kurio nepriekaištingo darbo priklauso mūsų gyvenimas ir kurį taip lengva išvesti iš rikiuotės, jei ne Kūrėjo pagalba, mes pereiname prie kito, kurio turinys – dėkingumas už tyrą sielą, apgyvendintą  mūsų kūne.

וְאַתָּה ,בִּי נְפַחְתָּהּ אַתָּה ,יְצַרְתָּהּ אַתָּה ,בְרָאתָהּ אַתָּה ,הִיא טְהוֹרָה בִּי שֶׁנָּתַתָּ נְשָׁמָה ,אֱלֺהַי

,בְּקִרְבִּי שֶׁהַנְּשָׁמָה כָּל זְמַן .לָבֹא לֶעָתִיד בִּי וּלְהַחֲזִירָהּ ,מִמֶּנִּי לִטְּלָהּ עָתִיד ואַתָּה ,בְּקִרְבִּי מְשַׁמְּרָהּ

ה׳ אַתָּה בָּרוּךְ .הַנְּשָׁמוֹת כָּל אֲדוֹן ,הַמַּעֲשִׂים כָּל רִבּוֹן ,אֲבוֹתַי ואֱלֹהֵי אֱלֹהַי ה׳ לְפָנֶיךָ אֲנִי מוֹדֶה

:מֵתִים לִפְגָרִים נְשָׁמוֹת הַמַּהֲזִיר

„Mano Kūrėjau! Siela, kurią Tu dovanojai man - tyra. Tu sutvėrei ją, Tu sukūrei ją, Tu įpūtei ją į mane, Tu saugoji ją manyje ir ateityje Tu paimsi ją iš manęs ir grąžinsi ją man Ateityje, kuri ateis. Visą laiką, kurį siela yra manyje, dėkoju Tau, Kūrėjau, mano Dieve ir mano tėvų Dieve, visų veiksmų Valdytojau, visų sielų Valdove. Palaimintas Tu, Kūrėjau, sugrąžinantis sielas į mirusius kūnus!“

Šiais dviem palaiminimais mes išreiškiame savo dėkingumą Kūrėjau už tai, kad Jis davė gyvenimą žmogui, sudarytam iš dviejų priešybių - kūno ir sielos - vienybės. Pats žodis adam הָאָדָם („žmogus“) ivritu reiškia šią vienybę. Žodis adam kilęs iš žodžio adama הָאֲדָמָה „žemė“, tuo nurodydamas iš kokios medžiagos sukurtas žmogaus kūnas. Pasakyta Toroje: „Ir sukūrė Kūrėjas žmogų iš žemės dulkių“. Kita vertus, žodis adam yra tos pačios šaknies, kaip ir veiksmažodis edame „būsiu panašus“, kaip pasakyta pas pranašą Ješaja: edame le Eljon „būsiu panašus į Kūrėją“. Ir čia turima mintyje antroji žmogaus esmės pusė – gyvybę teikianti siela, kuri duota jam Kūrėjo ir nuo kurios priklauso unikali žmogaus savybė – jo sugebėjimas laisvam pasirinkimui tarp gėrio ir blogio.