kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Kašrut

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


Rambam: Kašruto laikymasis yra naudingas kūnui

 Didis Toros žinovas ir Halachos kodifikatorius rabi Moše ben Maimon (Rambam), kuris be to buvo vienas iškiliausių savo kartos gydytojų, pabandė pateikti logiškus kašruto įstatymų paaiškinimus medicininiu pagrindu. Jis remiasi tuo principu, kad viskas, ką Tora draudžia valgyti – kenksminga sveikatai, o viskas, ką leidžia – negali pakenkti. Tik kartu yra būtina sąlyga, kad maisto kiekis ir valgymo laikas yra griežtai apibrėžti. Rambamas pavyzdžiui tvirtina, kad jei žuvis neturi žvynų (kas yra žuvies netinkamumo požymis), tai yra tik išorinis požymis, leidžiantis pamatyti, kad ši žuvis yra netinkama maistui. Tik Kūrėjas, žinantis visas Savo kūrinių savybes, žino, kad ši žuvies rūšis kenkia žmogaus sveikatai ir todėl davė jai tokį ryškų požymį, o žuvims, tinkamoms maistui, davė žvynus. Rambamas teigia, kad visų gyvūnų išoriniai tinkamumo ar netinkamumo požymiai yra skirti mums, žmonėms, nežinantiems skirtingų maisto rūšių tikrųjų savybių. Tora, prisakydama laikytis kašruto, duoda patikimą raktą, kad žmogus galėtų pažinti, kas yra naudinga, o kas kenksminga. Reikia pastebėti, kad šiuolaikinė medicina pripažįsta, kad medicininiu požiūriu Rambamo sistemoje yra labai daug teisybės ir naudojasi Rambamo požiūriu.

 

Ramban: Kašruto laikymasis yra naudingas sielai

 Vienok, dauguma Toros autoritetų, taip pat turėjusių dideles medicinines žinias, pvz.: rabi Moše ben Nachman (Ramban), nesutinka su Rambamu (tarp jų argumentų buvo ir toks, kad juk kitos tautos ramiai valgo daugumą tų maisto rūšių, kurie draudžiami judėjams ir ar galima sakyti, kad tai iš tikrųjų kenksminga jų sveikatai?). Rambano nuomone, Toros draudžiamas maistas atneša žalą anaiptol ne kūno, o sielos sveikatai. Jis atkreipia dėmesį tai, kad dauguma paukščių, uždraustų maistui – tai plėšrūs paukščiai (erelis, sakalas, vanagas), o paukščiai, kuriuos galima valgyti (vištos, balandžiai, žąsys) – priešingai, yra ramūs, taikūs ir neminta mėsa. Pasak Rambano, plėšrių paukščių mėsa daro poveikį žmogaus, valgančio šią mėsą, charakteriui ir perteikia jam tas būdingas savybes, kuriomis pasižymi šie paukščiai.

Remiantis šiuo požiūriu, tampa aiškus daug kartų Toros minimas draudimas vartoti maistui kraują, nes kraujo vartojimas išugdo žmoguje polinkį į žiaurumą, vysto jame griovėjo ir žudiko savybes.  Tora sako: „Kraujas – tai siela“, tad kraujo vartojimas maistui daro žalą sielai.

Tačiau iš esmės, kašruto įstatymai traktuojami ne pagal tai, ar draudžiamas maistas daro žalą sielai ar kūnui, ar ne, tačiau į tai žiūrima, kaip į priemonę prieš Izraelio tautos asimiliaciją tarp kitų tautų, kaip būdą išsaugoti individualumą ir savitumą.