• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

מתן תורה יד  

Toros dovanojimas

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                               14.

Aiškiai matome, kad vykdant Torą „lišma“, netgi „veiksmo“ (praktinėje) Jos dalyje visai nėra jaučiamas skirtumas tarp dviejų Toros dalių, ar žmogus vykdo priedermes Kūrėjui ar savo artimui.
Todėl, kol žmogus neateina prie „lišma“, būtinai visi jo veiksmai artimui, t.y. ar Kūrėjui, ar kitiems žmonėms, bus „tušti“ ir „atitrūkę nuo nerealybės“.

Ir tik, kai didelių pastangų dėka, žmogus palengva, po truputį „pakyla“ į savo „antrą prigimtį“, tada jis „staiga“ nusipelno savo tikslo – „susiliejimo“ su Kūrėju.
Todėl logiška, kad ta Toros dalis, liečianti žmogaus santykius su draugu, gali greičiau atvesti žmogų prie galutinio tikslo.
Taip yra todėl, kad dvasinis darbas ir priedermės tarp žmogaus ir Kūrėjo yra pastovūs ir apibrėžti, todėl visai „nereiklus“.

Ir žmogus greitai „pripranta“ prie šio darbo, t.y. įeina į „rutiną“, o viską, ką žmogus daro „iš rutinos“, negali jam atnešti naudos.
Tačiau priedermių dalis: „tarp žmogaus ir jo draugo“ yra „nepastovi“ ir „neapibrėžta“, nes aplinkiniai visada yra „reiklūs“, kur tik pasisuksi.
Todėl šios Toros dalies privalumas (sgula) yra labiau patikimas ir „tikslas“ pasiekiamas greičiau.