• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Šabato sutikimas“

I. M. Lav

Vakarinė trapeza

Ant šabatinio stalo dedamos dvi chalos, jos yra uždengiamos specialia servetėle. Šios dvi chalos – lechem mišne. Jos primena apie tai, kad Šabato garbei Kūrėjas duodavo dykumoje dvigubą manos porciją – po du omerus kiekvienam.

Kodėl chalos yra uždengiamos? Tam yra du paaiškinimai: pirmas – tai, kad mana buvo tarsi supakuota dvejais dangiškos rasos sluoksniais: iš viršaus ir iš apačios, taip ir dabar chala dedama ant servetėlės, ir iš viršaus taip pat yra uždengiama servetėle. Antras paaiškinimas yra susijęs su tuo, kas buvo kalbėta apie palaiminimus „negenin“: pirmiausiai palaiminimas turi būti pasakomas duonai, o tik po to – vynui (todėl, kad toje Toros vietoje, kurioje yra vardinamos Izraelio dovanos, vynuogės minimos po kviečių). Tačiau todėl, kad iki „Kidušo“ negalima nieko valgyti, pirmiau reikia pasakyti palaiminimą vynui. O tam, kad nesumenkinti duonos šventumo, ji uždengiama servetėle – tarsi jos visai nebūtų ant stalo.  

Lechem mišne turi būti ant stalo visų trijų šabatinių trapezų metu ir čia reikia pabrėžti, kad mažiausiai trys trapezos išreiškia garbę Šabatui: pirmą kartą – vakare, prasidėjus Šabatui, antrą kartą – po „Šacharit“, trečią kartą – vakarop. Užuomina į tai yra 16-ame Šmot knygos skyriuje, kur kalbama apie manos dovanojimą ir pasiruošimą Šabatui: „Valgykite ją šiandien, nes šiandien – Šabatas Kūrėjo garbei, šiandien nerasite manos lauke“. Tris kartus pakartotas žodis „šiandien“ po to, kai buvo pasakyta „valgykite“ yra užuomina į tai, kad per Šabatą reikia surengti tris trapezas.

Po vakarinio „Kidušo“ yra atliekamas ritualinis rankų nuplovimas: šeimos galva daro tai pirmas, o pats jauniausias šeimoje – paskutinis.

Šeimos galva nuima servetėlę nuo chalų, peiliu padaro chaloje žymę, kur paskiau ji bus pjaunama, uždeda rankas ant chalų ir garsiai ištaria palaiminimą:  ברוך אתה ה' אמ"ה המוציא לחם מן הארץ „Išvedantis duoną iš žemės“. Po to jis pjauna chalą pažymėtoje vietoje, atpjautą gabaliuką pavilgo į druską ir valgo. Toliau jis dalina duoną visiems šeimos nariams, kurie jau neturi sakyti palaiminimo duonai, nes išklausę šį palaiminimą ir atsakę į jį „amen“, jie jau skaitosi įvykdę šią priedermę.

Pagal galimybes penktadienio vakaro trapeza turi būti iš skanaus, gausaus, įvairaus maisto. Pageidautina, kad būtų mėsa ir žuvis, kad įgyvendinti priesaką „ir pavadinsi Šabatą palaima“. Išminčiai teikia didžiulę reikšmę šabatinių vaišių kokybei ir sako, kad Roš-Ašana metu danguje nustatoma, kiek pinigų žmogus gaus ateinančiais metais maistui – tačiau į šią sumą neįeina išlaidos Šabatų ir švenčių vaišėms ir taip pat išlaidos, skirtos mokinti vaikus Toros. „Jeigu šios išlaidos didinamos – jam yra pridedama!“ Tad šios išlaidos skaitosi „virš biudžeto“.

Be materialaus maisto, Šabato metu reikia rūpintis ir dvasiniu maistu, kuris yra dvejopas: dainos ir žodžiai. „Siduruose“ ir šabatinių dainų rinkiniuose galima rasti viską, kas judėjų poezijoje yra geriausio sukurta apie Šabatą – pagal skirtingų bendruomenių tradicijas, stilių ir melodijas. O šabatinių vaišių metu yra sakomi divrei Tora - Toros žodžiai, paprastai savaitinės Toros dalies, kuri tą Šabatą skaitoma sinagogoje, tema. Labai svarbu, kad tame priprastų dalyvauti ir vaikai – kad pasiruoštų iš anksto ir pasakytų prie stalo tai, ką pasiruošė.