• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Tfila

I. M. Lav

Judaizmas apibrėžia maldą (tfila-תפילה) kaip „tarnavimą Kūrėjui širdimi“. Toros žodžiai „...tarnaujant Jam visa širdimi“ išminčiams kelia klausimą: ką reiškia „tarnavimas Aukščiausiajam širdimi“? Ir atsako išminčiai: tai - malda.

Maldos vertė, be abejo, yra jos tikrume, nes ji užgimsta pačioje širdyje. Pranašas Ješajahu sako Kūrėjo vardu: „Nes priartėjo ši tauta prie Manęs tik žodžiais, kalba savo šlovino Mane - o širdis jų toli nuo Manęs“. Tai yra, kad malda tapo mechaniškai tariamais žodžiais, tuo tarpu, kai širdis užimta kitais dalykais. Ir pranašas tęsia: „Ir tapo jų baimė prieš Mane paprasčiausiai išmokta priederme“.

 Bendrai kalbant, nėra jokių apribojimų dėl maldos turinio, išraiškos formos, stiliaus ir net kalbos, kuria ji tariama. Nes jos esmė - tarnavimas Kūrėjui širdimi - gali būti išreikšta kada ir kaip patinka. Ir visgi Didžiojo Susirinkimo [1] vyrai nustatė griežtai apibrėžtą tekstą maldai - aštuoniolika palaiminimų, kuriuose yra įjungti prašymai patenkinti visas pagrindines žmogaus reikmes.

Ši malda, tapusi pagrindine judėjiško tarnavimo Kūrėjui dalimi, atitinka tarnavimą Kūrėjui Šventykloje, sugriautoje beveik prieš du tūkstančius metų. Judėjai meldžiasi per parą tris kartus ir tai atitinka tris svarbiausius tarnavimo Kūrėjui momentus Šventykloje: rytinį aukojimą už visą Izraelį, tokį pat aukojimą antroje dienos pusėje ir sudeginimą naktį tų dalių, kurių nespėjo sudeginti aukure iki saulės laidos.  

Toros išminčiai sako, kad šios trys maldos - „Šacharit“ שחרית, „Mincha“ מנחה ir „Maariv“ מעריב (arba „Aravit“ ערבית) - nustatytos dar judėjų tautos protėvių. Apie tai yra užuomina Toroje: „Ir pakilo Abrahamas anksti ryte ir nuskubėjo į tą vietą, kur stovėjo prieš Kūrėją“ (Berešit, 19) - tai yra Abrahamas nustatė rytinę maldą “Šacharit“; „Ir išėjo Icchakas vakarop į lauką pasimelsti“ (Berešit, 24) – todėl, kad jis nustatė maldą „Mincha“; „Ir sustojo Jakovas vienoje vietoje...todėl, kad saulė nusileido“ (Berešit, 27) - Jakovas sustojo, kad pasakytų vakarinę maldą „Maariv“.

Iš šių paminėjimų apie maldą išminčiai nurodo, kaip būtent reikia ją sakyti: stovint, išliejant savo širdį Kūrėjui, tarsi be besimeldžiančiojo ir Kūrėjo nieko pasaulyje nėra, tvirtai tikint tuo, kad Kūrėjas girdi maldą...

Maldos, lydinčios judėjų tautą daugelį šimtmečių, įgavo ypatingą reikšmę po to, kai Izraelis neteko Šventyklos. Pranašas Hošea pasakė: „Ir atnešime kaip auką mes Tau savo lūpose maldą vietoje jaučių, kuriuos aukojo Šventykloje“. Aukojimai skirti tam, kad priartinti Izraelio sūnus prie Kūrėjo ir tą patį vaidmenį atlieka maldos: jos nustato tiesioginį ryšį tarp žmogaus ir jo Kūrėjo.

[1] Didžiojo Susirinkimo vyrai – Toros išminčiai, vadovavę judėjų tautai po sugrįžimo iš Babilono tremties Ezros ir Nechemijos laikais. Jie paskelbė Torą vienintele judėjų valstybės konstitucija, o Sanhedriną – vieninteliu autoritetu Halachos nustatymo klausimuose. Tarp Didžiojo Susirinkimo vyrų taip pat buvo ir pranašai. Savo veikloje Didysis Susirinkimas vadovavosi trimis principais: teisingumas, jaunosios kartos auklėjimas ir Toros mokymo skleidimas (Avot, 1 dalis). Jie priėmė nustatymus, kurie iki šių dienų reguliuoja judėjų gyvenimo būdą. Didžiojo susirinkimo vyrai nustatė būtent tris kartus per dieną skaityti maldą „Šmone-esre“.