• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Jom-Kipur

I. M. Lav

 Jom-Kipuro „Šacharitas“

Ryte, kaip paprastai, privalu atlikti ritualinį rankų apiplovimą. Tačiau reikia nepamiršti, kad per Jom-Kipurą negalima praustis. Todėl plaunami tik pirštai, kuriais po to galima perbraukti akis – vietoje rytinio apsiprausimo. Jom-Kipur metu galima nuplauti nešvarumus, bet leidžiama plauti tik užterštą vietą, ne daugiau.
Rytiniai palaiminimai sakomi kaip įprasta, ir „Šacharit“ iki vietos „Palaiminkite“- tokia pat, kaip per Šabatą ir šventes. Prieš „Palaiminkite“ skaitomas 130 Tehilim skyrius: „Iš gelmių pašaukiau aš“. Jau „Šma“ palaiminimuose pradeda atsiskleisti šios dienos ypatingumas: prie jų pridedami ypatingi posmai, o malda „Amida“- ta pati, kaip išvakarėse, „Maarivo“ metu, įskaitant nuodėmių išvardinimą.
Bendra visoms maldoms yra jų turinys. Šiomis maldomis yra išaukštinama Kūrėjo didybė ir Jo valdžia pasauliui. Kūrėjo vardas garbinamas Jo tautos, kuria Jis didžiuojasi: „Izraeliui – Jo ištikimybė, Izraeliui – Jo palaiminimas“...
Ir „slichot“ taip pat skaitoma kartu su nuodėmių išpažinimo pakartojimu – kaip išvakarėse „Maarive“.
Po Toros skaitymo prasideda malda, skirta paminėti mirusiems – „Izkor“.

„Izkor“

Be artimojo mirties metinių dienos, dar keturis kartus metuose skiriame keletą minučių jo atminimui: per Jom-Kipur, Šmini-Aceret, septintąją šventės Pesach dieną ir per Šavuot.
Mūsų kartoje prie „Izkor“ yra padaryti du papildymai: malda už Holokausto kankinių sielas ir už Izraelio gynybos Armijos karių sielas, kurie krito mūšio lauke.
Priimta, kad žmonės, kurių tėvai gyvi, išeina iš sinagogos „Izkor“ skaitymo metu.

„Musaf“

„Musaf“, kaip ir likusios „Amida“ maldos šią dieną, sudarytas iš septynių palaiminimų. Centrinė jo dalis pašvęsta šios dienos aukojimams, kurių dabar nėra galimybės vykdyti, nes „dėl savo nuodėmių išvaryti mes iš savo šalies ir randamės toli nuo savo žemės. Ir negalime įvykdyti savo pareigų Šventykloje, Tavo išrinktoje Šventykloje - didžioje ir šventoje, pažymėtoje Tavo vardu, - dėl priešo rankos, sugriovusios Tavo šventovę...“ Ir kaip likusios dienos maldos, „Musaf“ taip pat baigiasi nuodėmių išpažinimu.

Jom-Kipuro „Musafo“ ypatybė – šios dienos vyriausiojo šventiko darbo Šventykloje apibūdinimas, kuris vadinasi עב׀דה „Avoda“ („Tarnavimas“). Kaip matyti iš knygos Vaikra 16-to skyriaus, vyriausiasis šventikas tą dieną buvo ta ašis, aplink kurią koncentravosi visa Šventyklos tarnystė. Būtent jis atlikdavo aukojimus, išpirkdamas save, savo šeimą, savo giminę ir visą tautą.
„Avoda“ skaitoma tam tikru motyvu, ir tris kartus „Avoda“ skaitymo metu atliekama tai, kas buvo daroma Šventykloje, kada vyriausiasis šventikas tardavo didį ir šventą Kūrėjo vardą: reikia žemai nusilenkti. Po „Avoda“ vėl sakomi „slichot“ ir vėl išvardijamos nuodėmės.

„Mincha“ ir „maftir Jona“

„Mincha“ prasideda Toros skaitymu: iškviečiami trys žmonės, kurių paskutinis – maftiras. Jom-Kipuro „Minchos“ „maftir“ turi ypatingą pavadinimą – „maftir Jona“, todėl, kad šį sykį „haftara“ sudaryta iš visų keturių pranašo Jonos knygos skyrių, pašvęstų atgailai, kuri išgelbsti nusidėjėlius nuo baisaus nuosprendžio, jau paskelbto jiems Danguje. Pranašo Jonos knyga kalba taip pat apie tai, kad Kūrėjas, „Kurio garbės pilna visa žemė“, girdi kiekvieno žmogaus maldas.
Šios maldos „Amida“ – ta pati, kaip šios dienos „Maarive“ ir „Šacharite“, ir du kartus išpažįstamos nuodėmės.

„Neila“

Kartą metuose, per Jom-Kipur, prie įprastinių maldų skaičiaus yra pridedama penktoji malda. Tai – malda „Neila“. Tuo dienos metu, kada ji yra skaitoma, užsidarydavo Šventyklos vartai, kai ji dar stovėjo Jeruzalėje, ir baigdavosi tos dienos tarnavimas. Tuo pačiu metu užsidaro Dangaus Šventyklos vartai, ir paskutinėmis minutėmis iš visų jėgų meldžiame, kad Gailestingumo vartai neužsidarytų: „Atidaryk mums Vartus, kai Vartai užrakinami, nes jau baigiasi diena!“ Ypatingas, savitas motyvas, supintas iš liūdesio ir vilties, daug kartų pasikartoja maldoje „Neila“.
Šį kartą nuodėmių išpažinime nėra nuodėmių išvardinimo – tai tas pats variantas, kuris sakomas „Tachanune“.
Visą maldos „Neila“ laiką „aron kodeš“ yra atvertas. Besimeldžiančiųjų jaudulys ir įtampa auga. Keturiasdešimt dienų paskirta maldoms, „slichot“, ir štai pasiekta viršūnė – paskutinė akimirka, kada niekam danguje neleidžiama pasakyti nei vieno žodžio prieš visą tautą. Žodžio השטן hasatan („kaltintojas“) gematrija sudaro skaičių 364, o dienų metuose, kaip žinia, 365 – tai užuomina, kad yra viena diena metuose, kada satan netenka savo teisių. Ir štai diena ateina į pabaigą...
Vėl skamba „13 Dieviškojo gailestingumo savybių“, „Avinu, malkeinu“ – net jei Jom-Kipur sutampa su Šabatu. Ir – prieš pačią didingiausios metų dienos pabaigą – chazanas paskelbia: „Klausyk, Izraeli: Kūrėjas, mūsų Dievas, Kūrėjas - vienas!“ Ir visi pakartoja šį tikėjimo simbolį. O po to – iš visų jėgų: „Palaimintas šlovingas Jo karalystės vardas per amžių amžius!“ Tris kartus – kad pabrėžti, kad tai teisinga praeityje, dabartyje ir ateityje. Ir iš karto po to – jaudulio ir entuziazmo kulminacija: „Kūrėjas – Jis Dievas!“ Pirmą sykį šis šūksnis nuskambėjo ant Karmelio kalno, kai pranašas Elijahu nugalėjo stabmeldžius žynius: iš dangaus krito ugnis ir sudegino jo paruoštą aukojimą. Ir tada tai stebėjusi tauta sužavėta sušuko: „Kūrėjas – Jis Dievas!“.
Septynis kartus yra kartojami šie žodžiai, nes Kūrėjas šią dieną apšvietė mus Savąja Šchina, ir dabar, pasibaigus Jom-Kipurui, ji atsiskiria nuo mūsų, toldama nuo žemės per septynias dangaus sferas, atskiriančias nuo mūsų jos pastovaus buvimo vietą.
Pageidaujama užbaigti „Neilą“ prasidėjus sutemoms. Vieną sykį papučiamas „šofaras“ ir visi dalyvaujantys linki viens kitam: „Sekančiais metais – atstatytoje Jeruzalėje!“
Po „Neilos“ seka „Maariv“, kaip ir baigiantis Šabatui (į ketvirtąjį „Šmone esre“ palaiminimą įjungiama „avdala“ – „Tu dovanojai mums...“), laiminamas mėnulis ir visi eina namo, pilni pakylėto džiaugsmo ir užtikrintumo tuo, kad Kūrėjas priėmė maldas ir nulėmė gerus metus.
Prieš pabaigiant pasninką ir prieš pasistiprinant valgiu, atliekama „avdala“ su taure vyno, pasakant palaiminimą „Kuriantis ugnies šviesą“ prie žvakės, kuri degė visą parą. Po „avdalos“ reikia pasirūpinti, kad pirmasis veiksmas po Jom-Kipuro būtų Toros priedermės įvykdymas: reikia įkalti pirmąją Sukot šventei skirtos palapinės vinį. Tuo pačiu taip įvykdomas išminčių priesakas: „Vienos priedermės įvykdymas pritraukia kitos priedermės vykdymą“ ir tai, kas pasakyta knygoje Tehilim: „Eikite nuo vieno gero darbo prie kito – ir pamatysite Kūrėją Cione“.