• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šabatas po vidurdienio

I. M. Lav

„Avdala“

Ateinant Šabatui atliekama priedermė „prisimink Šabato dieną, kad pašventintum ją“, atliekant „Kidušą“ su taure vyno. Pasibaigus Šabatui vykdoma ta pati priedermė, atliekant „Avdalą“ su taure vyno. Jei nėra vyno ir jo gauti sudėtinga, „Avdalą“ leidžiama atlikti naudojant kitą gėrimą, įprastą ir mėgstamą konkrečioje vietovėje: pavyzdžiui, alų, pieną ir pan.
Taigi, taurė pripildoma taip, kad vynas bėgtų per viršų (pertekliaus ženklas), uždegama ypatinga žvakė, kurioje yra mažiausiai du knatai, paruošiami smilkalai (arba kvepiančio medžio šakelės), pakviečiami vaikai. Jiems taip pat leidžiama dalyvauti atliekant „Avdala“ – pavyzdžiui, duodama palaikyti „Avdalos“ žvakė.
Perskaičius keletą eilučių iš Tanacho („Štai, į Kūrėją mano gelbėtoją, aš dedu viltis ir neišsigąsiu...“), pasakomi keturi palaiminimai: vynui, smilkalams, žvakei ir Šabato atskyrimui nuo šiokiadienių. Šių žodžių pirmosios raidės ivritu   הבדלה נר  בשמים  יין   sudaro miesto Javne יבנה   pavadinimą – prisiminimas apie tai leidžia nesuklysti „Avdalos“ palaiminimų tvarkoje.
Pirmas iš šių palaiminimų – „sukuriantis vynuogės vaisių“ (jei „Avdala“ atliekama su vynu; o jei su kitais gėrimais - sakomas palaiminimas “Kurio žodžiu atsirado viskas“).
Antras palaiminimas – „sukuriantis įvairius malonius kvapus“. Išminčiai prisakė įkvėpti malonų aromatą baigiantis Šabatui, kad jais pasimėgautų „papildoma siela“, kuri buvo duota žmogui per Šabatą ir kuri baigiantis jam palieka žmogų visai savaitei.
Trečiasis palaiminimas – „sukuriantis ugnies šviesą“. Jis išreiškia mūsų dėkingumą Kūrėjui už tai, kad Jis padovanojo mums ugnį, šviesos ir šilumos šaltinį. Pagal padavimą, Kūrėjas atvėrė Adamui paslaptį kaip išgauti ugnį, būtent baigiantis Šabatui. Adamas su jėga sudavė akmenį į akmenį ir įskėlė ugnį, ir nuo to laiko Šabato pabaiga – labai tinkamas laikas palaiminimui „sukuriantis ugnies šviesą“. Pasakyta, kad palaiminimas ties žvake nesakomas anksčiau nei pasinaudojama jos šviesa“. Tai yra, tam, kad padėkoti Kūrėjui už tai, jog Jis davė šviesą, prieš tai reikia gauti iš ugnies kokią tai naudą. Iš čia kilo tradicija, kad tariant šitą palaiminimą, prie ugnies priartinamas delnas ir žiūrima į nagus – taip dėkojame Kūrėją už tai, kad dabar prie šviesos turime galimybę matyti netgi pačias smulkiausias detales.
Paskutinis, ketvirtas palaiminimas – pats svarbiausias: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, atskyręs šventą nuo kasdienio, šviesą nuo tamsos, Izraelį nuo kitų tautų, septintą dieną nuo šešių darbo dienų; palaimintas Tu, Kūrėjau, atskyręs šventą nuo kasdienio!”
Po šio palaiminimo atsigeriama iš taurės ir gesinama žvakė. Negalima nieko valgyti nuo Šabato pabaigos iki „Avdalos“ atlikimo.