„Karalienės išlydėjimas“
Kadangi
judėjų tradicija Šabatą vadina „karaliene“, aplankančia mus kartą per
savaitę, priimta pagerbti ją ir pasibaigus Šabatui surengti ypatingą
trapezą – „karalienės palydas“. Tačiau šventose knygose minimi ir kiti
šios trapezos pavadinimai – „Karaliaus Davido trapeza“.
Kokį ryšį karalius Davidas turi su Šabato užbaigimo trapeza?
Pasakoja
išminčiai, kad karalius Davidas prašė Kūrėjo pranešti jam, kada jis
mirs. Galų gale Kūrėjas patenkino jo prašymą, atskleidęs jam, kad jis
mirs per vieną Šabatą. Nuo to laiko iki pat mirties, baigiantis Šabatui
Davidas rengdavo šventinę trapezą, dėkodamas Kūrėjui už tai, kad Jis
davė jam dar vieną gyvenimo savaitę...
Šiai trapezai skiriami
ypatingos dainos, kurias galima rasti „sidure“. Vienas iš jų,
„Pasakė Kūrėjas Jakovui“, yra sudarytas pagal judėjų alfabeto raidžių
tvarką, su priedainiu kiekvienoje eilutėje: „Nebijok, Mano tarne,
Jakovai!“ Didžioji šių dainų dalis skirta pranašui Elijahu, kuris,
kaip sakoma Kabaloje – kiekvienam Šabatui besibaigiant sudaro judėjų
nuopelnų sąrašą, siekdamas priartinti jų išsivadavimo valandą. Už tai
jis minimas su gerumu ir jam dėkojama.
Mėnulio palaiminimas
Kadangi judėjų kalendorius yra mėnulio kalendorius, tai judėjų mėnesio pradžia - tai diena, kai „gimsta“ naujas mėnulis (arba sekanti). Todėl išminčiai nustatė, kad baigiantis Šabatui – praėjus bent trims naktims po mėnulio „gimimo“ – reikia pasakyti ypatingą palaiminimą. Jis vadinasi „Mėnulio palaiminimas“, ir jis sakomas kartą per mėnesį – tarp 3 ir 15 judėjiško mėnesio dienos. Naujo mėnulio palaiminimo ceremonija atliekama sinagogos kieme po „Maarivo“ – prieš einant namo atlikti „Avdalą“ ir „Karalienės išlydėjimo“ trapezą. Kadangi „Mėnulio palaiminimas“ skaitomas tamsoje, jis spausdinamas „sidruose“ ypač stambiu šriftu. „Mėnulio palaiminime“ yra šlovinamas dangaus šviesulių Kūrėjas, ir čia simboliškai mėnuliui prilyginama visa judėjų tauta: kaip mėnulis palaipsniui mažėja, kol visai išnyksta iš matymo lauko – ir tada atgimsta, pradeda didėti, augti ir šviesti vis ryškiau ir ryškiau, - taip ir judėjų tauta po tremčių atgimsta naujam gyvenimui.„Mėnulio palaiminimas“ sudarytas iš skirtingų knygos Tehilim dalių, ir išminčių pasakymų. Pagrindinę vietą užima pats palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos valdove, Savo žodžiu sukūręs dangų ir Savo burnos dvelksmu - visą jo kariuomenę. Įstatymą ir laiką Jis nustatė jiems, kad nelaužytų jie paliepimų, kuriuos Jis jiems davė. Triumfuoja ir džiaugiasi jie, vykdydami savo Kūrėjo valią, tiesos Kūrėjo, Kurio visi darbai – tiesa. Ir įsakė Jis mėnuliui atsinaujinti, vainikuoti puikumu tuos, kuriais Jis rūpinasi nuo jų gimimo akimirkos, tuos, kurie ateityje atsinaujins, kaip jis ir garbins savo Kūrėją Jo karalystės šlovės vardu. Palaimintas, Tu, Kūrėjau, atnaujinantis mėnesius!”. Po to sakomas „Aleinu“ ir „Kadiš jatom“, o po to visi esantys dainuoja tris himno eilutes: „Kūrėjau, visų kūrinių Valdove...“, paskutiniame jų minimas „nuostabieji šviesuliai, sukurti mūsų Kūrėjo“.Taigi, aprašėme tą Šabato dalį, kuri išreiškiama įsakymu „Prisimink“ – įsakymu, kalbančiu apie dienos šventumą, skleidžiantį savo šviesą visoms savaitės dienoms.