• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

“Saugok Šabato dieną”

I. M. Lav

“Kasdieniai reikalai” ir מוקצה

Be „darbų tėvų“ ir jų „vaikų“ per Šabatą uždrausti visi tie veiksmai, kurie įprasti kasdien, kadangi jie nesiderina su Šabato šventumu.
Šis požiūris remiasi pranašo Ješajahu žodžiais (sk. 58): „Jei leisi savo kojoms pailsėti per Šabatą, neužsiimdamas savais reikalais Mano šventą dieną, ir pavadinsi Šabatą palaiminimu, žavesio diena – šventa diena Kūrėjui, ir pagerbsi ją tuo, kad nesiimsi tą dieną daryti to, ką esi įpratęs šiokiadieniais, siekdamas savo naudos, ir nuo kalbų apie šitą susilaikysi – nusipelnysi tu Kūrėjo palaiminimo, ir Aš iškelsiu tave į žemės aukštumas, ir leisiu tau mėgautis Jakovo, tavo tėvo, dalimi, - tai tiesa, nes Kūrėjas taip pasakė!“

Tam, kad Šabatas iš tiesų nusipelnytų „šventos dienos Kūrėjui“ vardo, reikia skirti ypatingą dėmesį trims kategorijos „saugok“ aspektams:

1. „Nedarysi tą dieną to, ką esi įpratęs šiokiadieniais“. Netgi vaikščioti per Šabatą dera ne taip, kaip šiokiadieniais, - kai žmogus skuba, lekia, bėga... Judėjų išminčiai sako: tegul net tavo eisena per Šabatą skiriasi nuo kasdieninės.
2. „Siekdamas savo naudos“. Visi siekiai, susiję su darbu, uždarbiu, materialinių gėrybių vaikymusi, privalo būti užmiršti per Šabatą.
3. „Ir nuo kalbų apie tai susilaikysi“. Tegul tavo kalba per Šabatą skiriasi nuo kasdienių kalbų. Biržos naujienos, politika, sąskaitų būklė, prekių reklama – visa tai turi neegzistuoti per Šabatą.
Akivaizdu, kad visa tai niekaip nesusiję nei su vienu iš „darbų tėvų“. Vienok – tai „šiokiadienių reikalai“, ir bet kuriuo atveju jie uždrausti per Šabatą.

Iš to judėjų išminčiai daro išvadą, kad daiktų, naudojamų kasdien, pernešimas iš vietos į vietą besąlygiškai nesiderina su Šabato dienos šventumu. Jei jau pašnekesiai kasdienėmis temomis uždrausti, tuo labiau uždrausti veiksmai, būdingi šiokiadieniams. Daiktus, kurių negalima pernešti Šabato metu, išminčiai pavadino מוקצה mukce – tai yra kažkas ypatinga, ko reikia vengti per Šabatą. Rambamas teigia, kad įstatymo dėl מוקצה įvedimo priežastis yra nuogąstavimas, kad jei žmogus laisvai ims į rankas ir pernešinės įvairius daiktus, jis gali greitai peržengti Toros priesaką apie Šabato poilsį.

Yra keletas מוקצה rūšių:
• “מוקצה dėl uždrausto darbo”. Tai bet koks daiktas, skirtas atlikti darbui, uždraustam per Šabatą: pavyzdžiui rašiklis, pinigai, automobilis, plaktukas, pjūklas ir pan. Jų negalima imti į rankas ir netgi negalima prie jų liestis.
• “מוקצה dėl nemalonių pojūčių”. Į šią kategoriją įeina visa, kas netinkama naudojimui ar prie ko nemalonu liestis: indų šukės, atliekos, pamazgos ir t.t.
• “מוקצה dėl galimo nuostolio”. Tai daiktai, esantys namuose ir skirti ne asmeniniam naudojimui, bet pardavimui. Prieš Šabatą šeimininkas turi apsispręsti, kad viso Šabato metu šie daiktai jam tarsi neegzistuoja ir tik Šabatui pasibaigus jis turi teisę juos parduoti. Nuo to paties momento jis nebegali persigalvoti ir pasiimti juos per Šabatą savo asmeniniam naudojimui. Kitas pavyzdys: šchitos peilis ar peilis, skirtas apipjaustymui – subtilūs ir brangūs instrumentai, skirti tik konkrečiam tikslui, mažiausias ašmenų nelygumas daro juos netinkamais. Todėl negalima jų imti per Šabatą tam, kad, pavyzdžiui, supjaustyti duoną ar vaisius ir pan.
• “מוקצה iš nepasiruošimo Šabatui”. Čia kalbama apie tokius dalykus, kurių Šabato pradžioje buvo visiškai negalima naudoti, vienok Šabato bėgyje jie tapo tinkamais naudojimui. Halacha teigia, kad kol tęsiasi Šabatas, jais vis tiek negalima naudotis. Pavyzdžiui, negalima valgyti vaisių, nukritusių nuo medžio per Šabatą (o skinti jų negalima dėl kitos priežasties: tai uždraustas darbas, kilęs iš “darbų tėvo” - pjūties): Šabato pradžioje jie buvo netinkami naudojimui, o po to, kadangi jie patys nukrito ant žemės, negalima imti jų iki tol, kol nesibaigs Šabatas.