• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Šmone esre“ שמונה־עשרה

I. M. Lav

Pagal principą „prieš pradėdamas melstis, žmogus turi išaukštinti Kūrėją“, pirmieji trys „Šmone esre“ palaiminimai skirti Kūrėjo išaukštinimui. Trys paskutiniai palaiminimai - dėkingumo Kūrėjui išraiška (nors ir juose taip pat esama kai kurių prašymų, pvz.: „ir atstatyk tarnystę Tavo Šventykloje“.

Trylika (o iš pradžių dvylika) viduriniųjų palaiminimų suteikia galimybę  prašyti Kūrėjo, kad patenkintų visa, kas reikalinga kiekvienam iš mūsų – tame tarpe ir tiems, kurie kitaip nesugebėtų pakankamai aiškiai išreikšti savo poreikių.

Pirmi šeši iš šių palaiminimų – tai asmeniniai prašymai:

„Skirk mums iš Savo išminties, supratimo ir proto“; „Sugrąžink mus, Tėve mūsų, prie Tavo Toros“; „Atleisk mums, mūsų Tėve, nes mes nusidėję“; „Pažvelk į mūsų kančias ir užtark mus“; „Gydyk mus, Kūrėjau, ir mes pasveiksime“; „Palaimink mums, Kūrėjau, mūsų Dieve, šiuos metus“.

Kiti likę palaiminimai, kurie yra maldos viduryje, didžiąja dalimi liečia Izraelį ir visos tautos poreikius: „Pūsk didįjį šofarą, tuo pranešdamas apie mūsų laisvę“; „Vėl, kaip senais laikais, paskirk mums teisėjus ir duok mums patarėjus, kokie buvo anksčiau“; „Ir te nebus vilties kurstytojams“; „Būk maloningas teisuoliams ir dievobaimingiems“; „Ir į Jeruzalę, Tavo miestą, dėl Savo gailestingumo grįžk“; „Davido palikuonį, Tavo tarną, kuo greičiau užaugink“.

Tryliktas palaiminimas, sudarytas iš tam tikro skaičiaus viduriniųjų palaiminimų – tuo pačiu ir asmeniškų, ir liečiančių visą judėjų tautą, skamba taip: „Gailestingasis Tėve, išgirsk mūsų balsą! Kūrėjau, mūsų Dieve, pasigailėk mūsų ir maloningai bei palankiai priimk mūsų maldą!...“ Būtent šioje vietoje priimta kreiptis į Kūrėją su asmeniniais prašymais, kuriems neatsirado vietos bendrame maldos tekste.

Izraelio šalyje į devintą pagal skaičių palaiminimą („Palaimink... šiuos metus), kuris bendrai išreiškia prašymą apie prasimaitinimo užtikrinimą, reikia įdėti žodžius „ir atsiųsk lietų ir rasą mūsų gerovei“ žiemos metu, kai daug lyja. Apie lietų pradedama prašyti chešvano mėnesio 7-tą dieną ir šis intarpas sakomas iki pat pirmos Pesacho dienos.

Kodėl prašymai dėl lietaus prasideda būtent 7-tą chešvano mėnesio dieną? II  Šventyklos laikais į Jeruzalę ateidavo judėjai-maldininkai, taip pat ir iš kitų šalių. Išminčiai paskaičiavo, kad reikia 15 dienų, norint nusigauti iki labiausiai nutolusios Izraelio šalies ribos – Eufrato upės. Kadangi pati paskutinė Sukot šventės diena, šventė Šmini Aceret (tai ir Simchat-Tora), išpuola 22 tišrei mėnesio dieną, tai reikia duoti maldininkams galimybę, atėjusiems iš Mesopotamijos, sėkmingai parvykti namo. Nedera prašyti Kūrėjo lietaus tuo metu, kai judėjai, atėję į Šventyklą į šventę, dar yra kelyje. 15-ta diena po 22 tišrei dienos – kaip tik 7 chešvano diena ir nuo tos dienos pradedama prašyti Kūrėjo: „...ir atsiųsk rasą ir lietų į žemę mūsų gerovei“.

Antrame „Šmone esre“ palaiminime taip pat minima rasa ir lietus, tačiau turi kitą reikšmę: Kūrėjo, Kuris siunčia rasą, vėją ir lietų, visagalybės šlovinimas. Skirtingais metų laikais keičiasi šių paminėjimų formulė: nuo pirmos Pesacho dienos iki Šmini Aceret sakoma: „siunčiantis rasą“; o nuo maldos „Musaf“ per Šmini Aceret iki pirmos Pesacho dienos sakoma tai, kas atitinka lietaus sezoną Izraelio žemėje: „Priverčiantis pūsti vėją ir lyti lietų“.