• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Pesachas

I. M. Lav

Malda apie rasą

Dar viena pirmos Pesacho dienos ypatybė - Malda apie rasą. Išminčiai nustatė, kad nuo antros nisano mėnesio pusės lietūs jau nebėra palaiminimas, greičiau atvirkščiai, todėl nuo 15 nisano dienos „Amida“ maldoje nustojama Kūrėjo prašyti atsiųsti lietų.

Čia vertėtų paminėti šventinio linksmumo, kurį ypač pabrėžia išminčiai, svarbą. Juk staiga prasidėjęs lietus gali niekais paversti visą šventinę nuotaiką. Todėl Sukot metu Malda apie lietų yra skaitoma paskutinę šventės dieną, tai yra Šmini Aceret metu, o Pesacho metu melstis dėl lietaus nustoja jau pirmąją šventės dieną. Maždaug viduryje nisano pradedami sėti javai ir lietus gali stipriai pakenkti pasėliams. Todėl išminčiai nurodė, kad prašymą dėl lietaus Izraelyje reikia pakeisti prašymu dėl rasos jau pirmąją Pesacho dieną. O rasos reikšmė yra be galo svarbi: ji drėkina derlių, nedarydama jam jokios žalos, skirtingai nei lietus.

Ir taip, kartojant „Musafą“, chazanas kartu su bendruomene skaito Maldą apie rasą, o antrame palaiminime vietoje žodžių „sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis lietų“ sako „nuleidžiantis rasą“. Pagrindinė dalis Maldoje apie rasą sudaryta iš šešių posmelių (panašiai, kaip Maldoje apie lietų), kuriuose prašoma, kad rasa atneštų palaiminimą: „Atsiųsk rasą ir pripildyk mūsų aruodus...“. Ir taip pat, kaip ir Malda apie lietų, Malda apie rasą baigiasi žodžiais: „Nes Tu - Kūrėjas, mūsų Dievas, sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis rasą - palaiminimui, o ne prakeikimui, gyvenimui, o ne mirčiai, sotumui, o ne alkiui!“.

Baigiantis pirmajai Pesacho dienai, „Maarivo“ metu, devintajame „Šmone esre“ palaiminime („Metų palaiminimas“) vietoje „...ir atsiųsk rasą ir lietų mūsų palaiminimui“ sakoma „..ir atsiųsk palaiminimą“, o „Jaale vejavo“ sakoma: „...macot Šventės dieną, mūsų išsilaisvinimo šventę“.

Septintąją Pesacho dieną atliekamas Sielų paminėjimas. Kaip yra žinoma, už Izraelio šalies ribų Pesachas yra švenčiamas aštuonias dienas: pirma ir antra dienos - šventė, sederis yra atliekamas du kartus, po to keturios dienos chol-amoed, o septinta ir aštunta dienos - vėl šventinės, kurių metu draudžiama dirbti. Tad čia Sielų paminėjimas atliekamas aštuntąją, paskutinę Pesacho šventės dieną.

Judėjai, atvykę į Izraelį iš svetur tik laikinai ir ketinantys po to vėl išvykti atgal, privalo čia švęsti Pesachą taip pat kaip ir namie, aštuonias dienas ir su dvejais sederiais.

Jei pirma ir septinta šventės dienos išpuola darbo dieną, tai Avdala atliekama tik su taure vyno - be žvakės ir kvepiančios šakelės ar smilkalo. Ir Avdalos pradžioje nesakomos citatos, kaip per Šabatą, bet pasakomi tik du palaiminimai: „...kuriantis vynuogės vaisių“ ir „...atskiriantis šventą nuo kasdieninio“.

Tačiau jei šventinė diena sutampa su Šabatu, tai Avdala - pilna, kaip ir per Šabatą. O jei sederio naktis prasideda Šabatui baigiantis, tai „Kidušas“ ir „Avdala“ sujungiami kartu ir ceremonija atliekama ties taure vyno, kuri tampa pirmąja iš „keturių sederio taurių“. Palaiminimų tvarką prisiminti padeda abreviatūra י־ק־נ־ה־ז jaknehaz: יין jain („vynas“ - palaiminimas „...kuriantis vynuogės vaisių“), קידוש „Kidušas“ („pašventinantis Izraelį ir šventes“), נר ner („žvakė“ - „kuriantis ugnies šviesą“), הבדלה „Avdala“ („atskiriantis vieną šventumą nuo kito šventumo“) ir זמן zman („laikas“ - tai yra palaiminimas „Šeechejanu“).

Kvapams šiuo atveju palaiminimas nesakomas, nes neiškyla problema dėl „papildomos sielos“, paliekančios žmogų baigiantis Šabatui, nes čia iš Šabato iš karto pereiname prie šventės.