• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

פנימיות פרשת שמיני באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Šmini“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Savaitinė dalis aprašo aštuntą („Šmini“ reiškia „Aštuntas“) Miškano pastatymo dieną,
kada didelio džiaugsmo atmosferoje miršta Arono koheno sūnūs Nadavas ir Aviju.
Iš tikro Tora mums parodo Kūrėjo sukurto pasaulio tobulumą,
mūsų „vietą“ jame ir „ateities viziją“.

Įvadas.
Tora pasakoja apie aštuntą Miškano pastatymo dieną,
tai buvo Nisano mėnesio Roš Chodeš (mėnesio pradžia),
kai visuotinio džiaugsmo įkarštyje Arono koheno sūnūs
Nadavas ir Aviju paima savo smilkytuvus ir atneša į Miškaną „svetimą ugnį“.

Tačiau staiga išeina Kūrėjo ugnis ir sudegina juos.
Iš tikro čia mes matome Arono koheno „didumą“,
kai jis su didele sielos stiprybe priima šią tragediją.
Ir to dėka Aronas nusipelno,
kad Kūrėjas tiesiogiai kalba su juo apie draudimą įeiti į Miškaną išgėrus.

Paskui savaitinė dalis kalba apie tai,
kokius gyvulius ir paukščius gali valgyti žmogus,
norėdamas būti „šventumo pakopoje“.
Iškyla klausimas, kaip visi šie įvykiai yra „surišti“ tarpusavyje,
ir ką nori mums parodyti Tora „dvasiniame darbe“?

Sukurto pasaulio tobulumas.
Viskas, kas sukurta sudaryta iš „šviesos“ ir „indų“.
Galima pasakyti, kad mes esame „indai“,
o Kūrėjas – „šviesa“.
Todėl visas žmogaus tobulumas yra „susijungti“ su Kūrėju,
kitaip sakant „šviesa“ turi įeiti į „indą“.

Apie šią būseną pasakyta:
„Tą dieną bus Kūrėjas – vienas, ir Jo vardas – vienas. (Zacharija 14 – 9).
Kūrėjas – tai „šviesa“,
o „Jo vardas“ – tai „indas“.
Ir pabandykime įžvelgti,
kaip ši savaitinė Toros dalis atskleidžia šią vienybę.

„Draudžiami“ valgiai.
Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše ir Aronui, sakydamas jiems:
Kalbėkite Izraelio sūnums, sakydami:
Štai gyvūnai, kuriuos valgykite, iš visų gyvulių ant žemės“ (Vajikra 11 – 1, 2).
Koks šių dalykų ryšys su sukurto pasaulio tobulumu, apie kurį kalbėjome,
ir kaip visa tai susiję su Miškano statyba?
Parašyta: „Tai prieš tai padarė Kūrėjas“ (Kohelet 7 – 14).

Dar parašyta šventame Zohare:
„Kaip yra dešimt tikėjimo sfirot viršuje,
taip yra dešimt „burtų“ nešvarių sfirot apačioje...

Todėl mums leido (valgyti) tuos gyvulius,
kurie „susiję“ su dešimt šventomis sfirot,
ir uždraudė tuos gyvulius,
kurie „susiję“ su dešimt „nešvariomis“ sfirot (Zohar, Šmini 106).
Iš tikro žmogaus „būsena“ (mentalitetas) žmogui to net nežinant,
priklauso su kokia „sistema“ jis susiriša (valgo).
Apie draudžiamus valgius parašyta: „Ir susitepsite jais“ (Vajikra 11 – 43).

Tačiau Talmudas (Joma 39 – 1) komentuoja parašymą:
„Ir susitepsite jais“, neskaityk „Ir susitepsite“,
bet „Ir užsikimšite (užsidarysite)“.
(„Ir susitepsite“ – ונטמתם, „Ve nitmetem“ turi panašią šaknį,
kaip žodis: „Ir užsikimšite (užsidarysite)“ – ונטמטם, „Ve nitamtem“).

Iš tikro žmogus, valgydamas draudžiamus gyvulius,
„užkemša“ šventumo „kanalus“.
Dar parašyta Zohare:
„Ateik pažiūrėk.
Kas valgo draudžiamus gyvulius,
„susijungia“ su „kita“ (nešvarumo) puse,
ir atneša kūnui bei sielai pasibjaurėjimą,
nes ant žmogaus „nusileidžia“ nešvarumo dvasia“ (Zohar, Šmini 111).

Todėl jei žmogus nori būti „Kūrėjo Miškanu (buvimo vieta)“,
jam draudžiama „susitepti“ neleistinais valgiais.
Tačiau vien tik tinkamo „veiksmo“ (valgymo) neužtenka,
taip reikia teisingai kalbėti ir galvoti.

„Teisinga mintis“ turi būti tokia:
Žmogus valgo tam,
kad jis turėtų jėgų darbui Kūrėjui.
„Teisinga kalba“ reiškia,
kad kiekvieną kartą prieš valgį žmogus turi pasakyti palaiminimą.

Nadavo ir Aviju poelgis.
Tuo metu, kai visa tauta buvo džiaugsme,
nes Šchina „nusileido“ ant Miškano,
Arono koheno sūnūs Nadavas ir Aviju padarė poelgį,
kainavusį jiems gyvybes.

Kas iš tikro buvo Nadavas ir Aviju,
ir kas slepiasi po jų padarytu poelgiu?
Tačiau svarbiausia,
kaip tai susiję su mūsų siela,
ir su jos „vieta“ Kūrėjo sukurtoje realybėje?

„Aukštos“ sielos.
Nadavas ir Aviju mirė Miškane,
jo įšventinimo dieną.
Ir pirmas dalykas, kurį pasakė Moše Aronui buvo:
„Tai, ką kalbėjo Kūrėjas, sakydamas:
Iš besiartinančių pas Mane, tapsiu šventas“ (Vajikra 10 – 3).

Midraše „Vajikra Raba“ 12 Moše sako Aronui:
„Aš galvojau, kad Kūrėjas pasirinks mane ar tave Miškano atnaujinimui,
tačiau Kūrėjas pasirinko tavo (Arono) sūnus,
nes „jie yra didesni už mus“.
Iš tikro Nadavo ir Aviju sielos buvo „aukštesnės“ už Moše ir Arono sielas.

Nadavo ir Aviju „defektai“.
Daugelyje vietų išminčiai aiškina, kodėl Arono sūnūs buvo „nubausti“.
Midraše išvardinta keletas šios bausmės priežasčių:

- Nadavas ir Aviju buvo apgirtę nuo vyno,
todėl iškart po šio įvykio Kūrėjas perspėja Aroną,
kad jis neitų į Miškaną apsvaigęs nuo alkoholio.

- taip pat Arono sūnūs įėjo į Miškaną netinkamai apsirengę,
ir neapsiplovę rankų bei kojų.

- jie buvo nevedę ir neturėjo sūnų,

- taip pat jie aiškino įstatymus nepasitarę su Moše ir Aronu.

Tobulumas atsiveria „aštuntą“ dieną.
Savaitinė dalis vadinasi „Aštuntas“,
jau sakėme, kad tai buvo Nisano mėnesio Roš Chodeš.
Tą dieną buvo pastatytas Miškanas ir ant jo „nusileido“ Šchina.
Iš tikro skaičius „aštuoni“ nurodo dalyką,
esantį „virš gamtos dėsnių“.

„Aštuoni“ reiškia tobulumą – tai „ateities vizija“.
Knyga Zohar ir midrašai apie tai kalba nepaprastus dalykus.
Parašyta:
„Viena diena žinoma Kūrėjui, ne diena ir ne naktis,
ir vakare bus šviesa“ (Zacharija 14 – 7).

Iš pradžių bus neaišku, ar tai diena,
ar tai naktis, ir tik paskui suprasime,
kad tai ištisa diena,
ir vakare bus šviesa.
Iš tikro daugiau nebebus „dienos“ ir „nakties“ realybės...