• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

התבוננות שבועית פרשת וישב  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Vaješev

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Parašyta: „Ir apsigyveno Jakovas tėvo (Icchako) gyvenamojoje žemėje Kenaane.
Štai Jakovo giminė (genealogija), Josefas būdamas septyniolikos metų ganė su broliais gyvulius“ (Berešit 37 – 1, 2).

Iškyla klausimas, kodėl parašyta apie Jakovo giminę (genealogiją) ir iškart paminimas Josefas?
Norint atsakyti į šį klausimą, turime suprasti šios Toros dalies vidinį pagrindą.
Šios savaitinės Toros dalies vidinis pagrindas yra:
„Klausimas ir atsakymas“.

Iš tikro kiekviename žmoguje yra du instinktai:
gėrio ir blogio, arba kaip sako išminčiai, „geras vaikas“ ir „blogas vaikas“.
Jau sakėme, kad žmogus savo gyvenime turi įeiti į „dvasinį kelią“,
t.y. suprasti, kodėl žmogaus sieloje visada vyksta „pakilimai“ ir „kritimai“.
Iš tikro „dvasinis kelias“ yra sudarytas iš „pakilimų“ ir „kritimų“.

Kaip mus moko išminčiai, kad iš viršaus ateina šios abi būsenos,
t.y. „šviesa“ ir „indas“, kartu.
„Indas“ – noras, trūkumas ir „šviesa“ – užpildymas, malonumas.
Tačiau žmogus pirmiausiai pajaučia „indą“, o tik paskui – „šviesą“,
todėl pirmiausia yra jaučiamas nemalonus pojūtis – „tamsa“,
t.y. „indas“, arba „klausimas“.

Ir žinant, kad „indas – klausimas“, kaip ir „šviesa – atsakymas“ iš viršaus ateina kartu,
tada „klausimas“ jau tampa daliniu „atsakymu“.
Tai reiškia, kad nesenai pas žmogų nebuvo net rimto „klausimo“,
t.y. jį domino tik „vaikiškos“ problemos.

Todėl net ir „klausimo – trūkumo“ metu žmogus turi metu būti džiaugsme.
Iš tikro „klausimas – trūkumas“ iš viršaus ateina svarbesniam,
nei atrodo žmogui, tikslui, t.y. ne paviršutiniškam „atsakymui“.
Todėl labai svarbu „nebėgti“ nuo klausimo ir nesistengti jo užpildyti „antraeiliais“ atsakymais.

Paprastai gyvenime, jei žmogui atsitinka didelis sukrėtimas:
nelaimė, ar džiaugsmas,
jis iškart ieško „antraeilio“ užpildymo, kaip alkoholis ir pan...
Visus šiuos antraeilius „spendimus“ žmogui pateikia jo „melagingas aš“.

Todėl išminčiai mums sako,
kad kiekvieną „klausimą – trūkumą“ nereikia skubėti „užpildyti“ „surogatu“,
t.y. paviršutinišku atsakymu.
Iš tikro „pakilimų“ ir „kritimų“ būdu žmogus ateina prie svarbiausio savo gyvenimo „klausimo“.
Šis klausimas: kokia yra mano esmė, arba koks mano gyvenimo tikslas?

Todėl žmogus turi būti pasirengęs „išgirsti“ savo viduje šį klausimą.
Ir jokiu būdu nebėgti nuo atsakymo,
arba kaip sako Baal Sulamas „pasinerti į kasdienybę“...
Iš tikro, jei žmogaus gyvenime atsiranda tikri „klausimai“,
tada visas jo gyvenimas ir „kentėjimai“ pakeičia pobūdį...
Tada žmogui skaudu ne todėl, kad jis neturi „naujo buto“, ar „naujo automobilio“,
jam skaudu, kad jis nepakankamai mokosi Toros ir nesupranta, ko iš jo nori Kūrėjas.

Paprastai žmogus „melagingas aš“ klausia:
„Kas gi tas Kūrėjas, kad aš turėčiau klausyti jo balso?“,
arba:
„Kas gi yra tas dvasinis darbas?“

Tačiau žmogaus „tikrasis aš“ klausia:
„Kokiu būdu aš galėčiau išgirsti Kūrėjo balsą?“,
ir „Ką man padaryti, kad aš galėčiau mylėti Kūrėją?“

Dabar galime suprasti, kodėl paminėtas Josefas kaip Jakovo palikuonis.
Tora mums sako, kad Jakovo palikuonis yra būtent Josefas,
t.y. Josefas paveldėjo savo tėvo „vidurinės linijos“ dvasinio darbo principą.
Josefas – teisuolis, tai nuoroda į Mašiachą ben Josef,
kuris pasaulyje atvers teisingumo principą,
t.y. paruoš pasaulį galutinei taikai ir tobulumui ir Mašiacho ben Davido atėjimui.

Parašyta: „Ir apsigyveno Jakovas tėvo (Icchako) gyvenamojoje žemėje Kenaane“
(Berešit 37 – l).
Jau sakėme, kad Toroje svarbus kiekvienas žodis,
taip pat žodžių pavartojimas vienokia ar kitokia forma,
nes tai mums atskleidžia didelę informaciją apie žmogaus dvasinį darbą, kelyje į Kūrėją.
Todėl iškyla klausimas, kodėl parašyta „tėvo (Icchako)“ gimtinėje,
t.y. kodėl neparašyta įprastai, „tėvų“ gimtinėje?
Ką Tora nori mums perduoti?

Žinome, kad Jakovo tėvas buvo Icchakas.
Icchakas – tai dvasinio darbo „kairė linija“,
t.y. Icchako savybė žmoguje, tai kritikos, baimės, pergalėjimo ir klausimo savybė.
Ir Abrahamas – tai beribio gerumo, sąlygojimo savybė.

Kiekviena iš šių savybių veda žmogų į „savo norų ištaisymą“,
arba padeda atlikti „gijūrą“ – veda žmogų į šventumą.
Pasakojama midraše, kad Abrahamas ir Icchakas atlikdavo gijūrą,
t.y. „perėjimą“ į tikėjimą vienu ir vieningu Kūrėju.

Tačiau kiekvienas „protėvis“, ir Abrahamas ir Icchakas, atlikdavo tai skirtingu būdu.
Iš tikro „praeiti gijūrą“ dvasine prasme, reiškia ištaisyti savo norą.
Tai reiškia, kad norą galingumui, garbei, pripažinimui, pinigų kaupimui,
t.y. norą tik „priemonėms“, nukreipti į norą „tikslui“.

Kas gi yra žmogaus tikslas?
Atsako mums Toros išminčiai,
kad žmogaus tikslas – įeiti į šventumą, dvasingumą ir meilę Kūrėjui.
Abrahamas, Icchakas ir Jakovas,
tai trys žmogaus norų „ištaisymo kryptys“,
vadinamos dešinė, kairė ir vidurinė.

Abrahamo (dešinė) gijūro kryptis.
Žmogus, eidamas prie tikslo, vadovaujasi dideliu gerumu ir meile,
t.y. suteikia daug jausmingumo,
be sąlygų ir be kritikos.
Tačiau iš tikro žmogaus prigimtis:
„Bloga nuo jaunumės“,
todėl čia iškyla pavojus tapti „parazitu“,
arba „įtikinti“ save,
kad nereikia jokių pastangų,
viskas ir taip bus Kūrėjo „atnešta ant lėkštutės“.

Icchako (kairė) gijūro kryptis.
Šis kelias reikalauja iš žmogaus pastovios „nuodėmės baimės“,
todėl tai žmogų įveda į sumaištį ir painiavą.
Šis kelias gali įvesti žmogų į nusivylimą, liūdesį ir depresiją,
todėl ši kryptis „atsijoja“ labai daug žmonių,
ir pasilieka tik patys stipriausi.

Jakovo (vidurinė) gijūro kryptis.
Jakovas apjungia dešinę ir kairę liniją.
Tačiau tai nereiškia, kad vyksta atsisakymas vienos ar kitos krypties naudai.
Iš tikro tai ne „kompromisas“,
Jakovo kryptis tai kokybiškai naujo sprendimo radimas.
Jakovas – „vidurinė linija“ sako,
kad negalima būti „apribojime“, „liūdesyje“,
ar „malonumų atsisakyme“.

„Jakovo savybė“ teigia,
kad „apribojimas“ turi būti „sąmoningas“ ir vykdomas su meile.
Tai reiškia, kad žmogus visada turi būti džiaugsme,
nes tik priedermės džiaugsme randasi Šchina (Dieviškas Buvimas).
Iš tikro Jakovo savybė sako žmogui,
kad jis būtinai turi gauti malonumą, nes tai ir yra visa žmogaus esybė.
Tačiau malonumas turi būti gaunamas tik iš tiesos ir iš šventumo.

Dabar tampa suprantama, kodėl parašyta:
„Ir apsigyveno Jakovas tėvo (Icchako) gyvenamojoje žemėje Kenaane“.
Tai reiškia, kad Jakovas turėjo „ištaisyti“ Icchako, o ne Abrahamo kelią.

„Abrahamo kelias“ teigia, kad galima mėgautis tiesa.
Tačiau šis metodas nenumato galimybės,
kaip galima nugalėti „blogio instinktą“.

„Icchako kelias“ yra visiškas griežtumas bei apribojimas.
Tačiau tai visai prieštarauja šviesos bei malonumo gavimui.
Todėl Jakovas turėjo „patobulinti“ būtent Icchako kelią.
Ką padarė Jakovas?

Iš tikro Jakovas prijungė Icchako savybės „pergalėjimą“, t.y. „apribojimą“,
neanuliuojant Abrahamo totalinio gerumo.
Ir visa tai buvo padayrta su meile.
Meile tiesai.
Šis kelias – tai tobulos meilės kelias.

Iš tikro eidami Jakovo – „vidurinės linijos“ keliu,
mes galime sutvarkyti savo gyvenimo „chaosą“,
kurį sąlygoja dešinės – Išmaelio,
ir taip pat kairės – Ezavo pusių klipa (netyra jėga).
Todėl Tora ir vidinė jos pusė – kabala, kaip instrukcija,
skatina žmogų surasti Jakovo – meilės savybę harmoningo ir laimingo gyvenimo organizavimui.

Savaitinės dalies praktinis pratimas

Atsakyti į svarbiausius savo gyvenimo klausimus – padaryti „tšuvą“ (atgailą)

1. Paimk tris didžiausius gyvenimo klausimus, tokius kaip:

a) Kam aš gyvenu?

b) Kam aš susituokiau?

c) Kodėl aš pasidariau tikintis, arba netikintis?

2. Panagrinėk iš kokio šaltinio išeina šie klausimai?
Daugelis klausimų išeina iš to, kad mes ieškome sau malonumo.
Čia pasistenkime pasižiūrėti, ar mes galime šiuos klausimus priskirti didesniam Kūrėjo suvokimui?

3. Užsirašyk priemones, kuriomis tu gali šiais klausimais padaryti „tšuvą“ sugrįžimą (atgailą) pas Kūrėją.
Kitaip sakant, sugrąžink juos Kūrėjui.

4. Kelias, kaip galima „sugrąžinti“ šiuos klausimus pas Kūrėją – tai visai negalvoti apie savo
naudą, o galvoti tik apie naudą Kūrėjui.

5. Net jei negalima iškart pilnai atlikti šio pratimo, net dalinis jo įvykdymas duoda tikrą „tšuvos” (atgailos) pajautimą, kuris yra pripildytas tikėjimo ir „išsilaisvinimo“ iš sustingimo.

6. Jei jau pajutai tai, tada verta tęsti pratimą.