„Aš žinau tikrai, kad nėra manyje nei Toros, nei priedermių.
Nei supratimo, nei suvokimo.
Nei labdaros, nei talentų.
Nei atsidėkojimo gerumu (gmilut chasadim), nei širdies tiesumo.
Tačiau aš esu kvailys ir nieko neišmanau.
Aš esu plėšikas ir nepatikimas.
Nusidėjėlis, o ne teisuolis.
Blogas, bet ne geras.
Ir nepadariau jokio gero darbo“.
(Iš „Jom Kipurim maldos“).
Mes matome iš šios ištraukos, ką mes turime sau pasakyti,
t.y. kad mes esame negeri, žemai kritę...
Tačiau iš tikro dažniausiai mes esame didybėje ir puikybėje prieš Kūrėją ir sakome,
kad mes visiškoje tvarkoje...
Todėl pirmiausia turime panaikinti šią puikybę.
Svarbiausias žmogaus ištaisymo uždavinys yra ateiti prieš pasaulio Kūrėją su visišku nusižeminimu, be lašo puikybės.
Jom Kipurim kaip ir Pesacho šventė, tai savo „ego“, savo didybės anuliavimo dienos.
Per Jom Kipurim reikia ateiti pas Kūrėją taip,
kaip pasakyta apie mėnulį: „Eik sumažink save“.
Iš tikro, kaip ir „mėnuliui“, man reikia žinoti,
kad yra kažkas aukštesnis, duodantis šviesą.
Suprasti, kad ne aš esu šeimininkas,
ne aš sprendžiu, kada gauti,
ne aš sprendžiu kada aš „tvarkoje“, kada ne.
Žinoti, kad yra kažkas aukštesnis, valdantis visus šiuos dalykus.
Yra Toros švenčių, per kurias aš turiu parodyti savo teigiamas puses, tačiau per šitą šventę aš turiu išreikšti būtent savo menkumą.
Kaip mes galime pamatyti savo žemumą?
Mes paimame savo „išgalvotąjį aš“, t.y. savąjį „aš“,
visada norintį pademonstruoti savo privalumus,
ir parodome jam jo „tikrąjį veidą“ ir kryptį, kur jam reikia tobulėti.
Baal Sulamas „Šventuose laiškuose“ (75 psl.) rašo vienam iš savo mokinių:
„Jei tu nori ištyrinti savo nuodėmes, tau reikia anuliuoti savąjį ego, vietoj kentėjimų“.
Po to, kai mokinys parašė Baal Sulamui,
kad jis pasninkauja ir įveda save į kentėjimus.
Baal Sulamas pataria mokiniui nelaukti kol gyvenimas „pateiks“ mokiniui kliūtis ir „nudegins“ Kūrėjo kelyje.
Žmogus turi suvokti, koks jis iš tikro yra „žemai kritęs“.
Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų turi bent jau 5 min. per dieną pagalvoti apie tai,
ką pataria didysis kabalos išminčius,
pabrėždamas aiškiai „anuliuoti savąjį ego“.
Iš tikro, absoliučiai kiekvienas žmogus turi ateiti prie šio pajautimo,
t.y., kad jis yra „niekingiausias“ ir „žemiausiai kritęs“ už visus pasaulio žmones,
kad nėra „žemesnio“ ir „niekingesnio“ už jį.
Kai žmogus ateina prie šio pajautimo,
tada jis gali deramai įvertinti savo artimą,
tik tada jis gali iš tikro gerbti Kūrėją ir pamatyti kituose žmonėse jų teigiamas puses.
Tada žmogus gali pamatyti pasaulį visai kitoje šviesoje.
O kaip mes matome pasaulį šiandien?
Dabar aš žiūriu į pasaulį tik per savo „nepriekaištingumo“ prizmę,
matydamas kituose tik trūkumus.
Tai reiškia, kad aš matau tik,
kiek kiti yra netvarkoje, ir kiek aš geresnis už juos.
Tai būtent ir yra tai, ką mes turime panaikinti per Jom Kipurim.
Turime ateiti prieš Kūrėją be jokių pretenzijų, be nieko, švarūs ir pasakyti:
„Nepadariau jokio gero darbo“.
Tačiau, jei mes vis tik randame savo gerus darbus, mes turime pasakyti:
„Ačiū Tau Kūrėjau, kad leidai man atlikti gerą , neegoistinį darbą“.
Taip reikia vertinti visus mūsų daromus gerus darbus,
t.y. reikia suvokti, kad ne aš pats padariau gerą darbą,
bet Kūrėjas parodė man tikrą kelią.
Tačiau gali atsirasti „gudručių“ ir pasakyti,
tai gal ir blogus darbus daro Kūrėjas, o ne aš“!?
Į tai reikia atsakyti, kad Kūrėjas nedaro jokio blogio.
Kodėl?
Todėl kad Jis yra absoliučiai tobulas,
t.y. iš tobulo negali išeiti netobuli veiksmai.
Iš absoliutaus tobulumo gali išeiti tik tobuli veiksmai.
Todėl Kūrėjas yra absoliučiai „geras ir darantis gerumą“...