1. Išsirink tris savo norus, užrašyk juos ir kelius, kuriais tu juos vykdai. 2. Tris dienas neleisk sau naudotis šiais norais, taip tu įgysi santykinį jų valdymą. 3. Nuspręsk vykdyti šiuos norus su visai kita intencija, nei vykdei juos anksčiau. Taip tu išmoksi suteikti norui „naują formą“. 4. Geriausiai, jei šie norai pradžioje visai nebūtų susiję su „šventumu“, o tu nori padaryti (apversti) juos „šventais“. 5. Neimk esminių dalykų. Pavydys: 1. Aš kiekvieną dieną ir daug „naršau“ internete. 2. Tris dienas aš visiškai neleidžiu sau „naršyti“. 3. Aš nusprendžiu kontroliuoti savo „naršymą“, t.y. nustatyti „naršymo“ laiką ir int. psl. 4. Aš nusprendžiu didelę „naršymo“ dalį padaryti kabalos mokymusi ir Toros paskaitų klausymu. 5. Aš visiškai kontroliuoju padėtį ir „naršymą“ priskiriu savo pakopos „adam“ (žmogus) formavimui.
Pradedame skaityti Torą,
kas skaito pirmą kartą,
kas, jau praėjęs vieną ciklą,
pradeda skaityti iš naujo.
Kas gi yra Tora?
Kiekvienas Torą gali apibrėžti skirtingai,
tačiau išminčiai sako,
kad Tora yra instrukcija, vedlys ir kelrodis,
vedantis į dvasinį pasaulį.
Kas yra tas dvasinis pasaulis?
Baal Sulamas savo knygoje „Talmud Eser aSfirot“ (1 dalis) sako:
„Dvasinis pasaulis yra tai, kas yra virš laiko ir vietos sąvokos“.
Tai susitikimas su Kūrėju ir Jo pažinimas,
t.y. įėjimas į amžinybę,
bei Kūrėjo tobulybės suvokimas.
Tačiau šis pažinimas reikalauja ypatingų pastangų,
noro, bei dvasinio darbo.
Ir šiam žmogaus pažinimui labai priešinasi netyros jėgos,
vadinamos „klipot“ (lupenomis).
Iš tikro „klipot“ įtikinėja žmogų,
kad gyvenime užtenka tik „išorinio“ pasaulio pažinimo,
kad „materialume“ žmogus gali rasti gyvenimo prasmę ir tikslą.
Ivrite žodis „išorinis“ – chiconij חיצוני kyla iš žodžio chaci „pusė“.
Taip ir žmogus,
paskendęs tik išorėje, materialume,
mato tik pusę „paveikslo“,
todėl gyvena tik pusę gyvenimo.
Arba tiksliau pasakius – negyvena iš vis,
kaip sako Baal Sulamas,
kad tokiems žmonėms gyvenimas yra sunkesnis už mirtį.
Yra pasakojimas, kaip romėnai, nukariavę judėją,
paskelbė Toros išminčiams mirties bausmes.
Vyriausias kohenas rabi Išmaelis buvo neapsakomo grožio,
ir Romos cezario dukra, pamačius rabi Išmaelio grožį,
paprašė savo tėvo, cezario išsaugoti kohenui gyvybę.
Gavusi neigiamą atsakymą,
cezario dukra paprašė atiduoti jai nors rabi Išmaelio veido odą...
Taip ir klipa (netyros išorinės jėgos) stengiasi mus įtikinti,
kad materialume yra visas grožis,
ir neleidžia įsigilinti į dalykų vidų.
Iš tikro Toros tikslas ir paskirtis yra atvesti žmogų į vidinį, dvasinį pasaulį.
Tačiau Tora apie tai „pasakoja“ paprasta žemiška kalba.
Taip pat matome, kad jei dalykai yra naudojami ne pagal paskirtį,
žmogus galiausiai ima tuos dalykus niekinti.
Kaip pavyzdžiui, jei imtume kompiuterį naudoti, kaip kėdę ar stalą...
Todėl kiekvienas dalykas, tik naudojamas pagal paskirtį
atskleidžia savo tobulumą.
Kai skaitome pirmus Toros žodžius:
בראשית ברא אלהים את השמים ואת הארץ
„Pirmiausiai sukūrė Kūrėjas dangų ir žemę“ (Berešit 1 – 1),
mes matome materialų pasaulį.
Iš pirmo žvilgsnio išorinis protas piešia mums istorinį ar fizikinį,
galiausiai žemišką paveikslą.
Tačiau kaip galima taip pagalvoti apie amžimą Torą,
kurios gilumui, tikslumui ir svarbumui nėra ribų?
Rabi Šimonas sako šventajame Zohare (Bealotcha):
„Kas galvoja, kad Tora tik „išoriniai“ (istoriniai ir pan.) pasakojimai,
žemina Torą.
Vargas tokiam žmogui, nes „išsikvėps“ jo siela...
Rabi Šimonas sako,
kad visa Tora tai aukštutinės, dvasinės paslaptys“.
Iškyla klausimas:
Paslaptys apie ką?
Toros išminčiai atsako:
Paslaptys apie tave,
t.y. visa Tora pasakoja tik apie patį žmogų,
kiekvieną iš mūsų.
Paprastai žmogus tiesiog „nesitveria savo kailyje“,
kai sužino, kad kažkas kalba apie jį.
Iš tikro žmogus yra taip sukurtas,
kad visa jo esybė nori sužinoti,
ką būtent kalba apie jį...
Tačiau kodėl mums nėra jau tokie įdomūs Toros žožiai?
Juk mes turėtumėme degti iš nekantrumo,
norėdami sužinoti,
ką apie mus kalba?
Išminčiai atsako,
kad klipa neleidžia mums įeiti į Toros vidų.
Tai reiškia, kad „klipa“ stengiasi įtikinti mus,
kad visa pasaulio esmė yra tik „išorėje“,
tik „materialiuose dalykuose“.
Ir kad „nuėmus“ rabi Išmaeliui veido odą,
įsigysime visą grožį...
Iš tikro „klipa“ slepia nuo mūsų tiesą...
Vidine prasme žodis בראשית „Berešit“ („Pirmiausia“) nurodo į „Kūrėjo baimę“,
kuri yra „išminties pradžia“.
Kaip parašyta:
„Išminties pradžia – Kūrėjo baimė“ (Tehilim 111 – 10).
Knyga Zohar sako, kad „Baimė“ yra pirma Toros priedermė.
Ir tai – „pirmieji vartai“,
kad ateiti prie išminties ir prie Kūrėjo pažinimo.
Iš tikro yra trys baimės rūšys:
Pirma baimė, tai baimė šio pasaulio nelaimių.
Antra baimė, kad negausi kito pasaulio.
Ir trečia baimė, tai tikroji Kūrėjo baimė,
t.y. pagarbi Kūrėjo baimė,
nes – „Jis yra didelis ir valdantis“.
Taip pat dar yra viena „klipot“ deklaruojama sumaištis, pateikiama žmogui:
„Išnaudoti dvasingumą, kad pagerinti „materialų“ gyvenimą,
t.y. laukti „materialaus“ stebuklo...
Tačiau iš tikro viskas yra atvirkščiai,
nes būtina išnaudoti materialų pasaulį ir visas „materialias priemones“,
kad pasiektum dvasingumą – ryšį su Kūrėju ir meilę Jam.
Pradėkime nuo savaitinės Toros dalies Berešit, pradėkime nuo pradžios – nuo Kūrėjo baimės...
Tora prasideda žodžiais:
„Pirmiausia sukūrė Kūrėjas dangų (šamajim) ir žemę (erec).
Ir žemė buvo tuščia (tohu) ir chaotiška (bohu),
ir tamsa virš bedugnės paviršiaus,
ir Kūrėjo dvasia (ruach Elokim) sklando ant vandens paviršiaus.
Pasakė Kūrėjas:
Tebūnie šviesa,
ir atsirado šviesa“. (Berešit 1 – 3).
Iš tikro pradedant skaityti Torą,
labai svarbu iškart save įvesti į teisingą Toros supratimą.
Knyga Zohar sako mums, kad visa Tora yra Kūrėjo vardai.
Ką tai reiškia žmogui?
Tora padeda žmogui išsiugdyti teisingą norą,
t.y. pažinti, ir tarnauti Kūrėjui.
Tai ir yra vienintelis žmogaus sukūrimo tikslas.
„Pirmiausia sukūrė Kūrėjas dangų (šamajim) ir žemę (erec)“.
Pradžioja pas žmogų, norintį Toros dėka įeiti dvasingumą,
gimsta „Noras“ (Racon).
„Noras“ giminingas žodžiui „Žemė“ (Erec).
Iš tikro šis noras pas žmogų yra labai supainiotas,
ir neaiškus net pačiam žmogui ( tohu ir bohu).
Kartu su noru žmogui pradeda ryškėti ir galutinis tikslas – „Dangus“ (Šamajim).
Ir tai yra būdas, kaip žmogus gali realizuoti šį norą.
Todėl žmogus turi pradėti nuo šios analizės.
„Ir žemė buvo tuščia (tohu)“.
Tai yra pirmas aukštutinės šviesos apribojimas – „Cimcum alef“.
Iš tikro pirmiausiai žmogus turi matyti savo norą dvasingumui,
kaip „absoliučią abstrakciją“, neturinčią jokių ribų.
Ir ši „abstrakcija“ duoda žmogui beveik visiškai neribotas galimybes.
Todėl žmogus turi būti pasirengęs „palaidoti“ savo iki šiol esančią, „racionalią“ logiką.
Taip pat ši „revoliucija“ žmogaus viduje visiškai išlaisvina jo intelektą ir inteligenciją,
todėl iškart yra būtinas antras veiksmas.
„Ir chaotiška (bohu)“.
Tai „Pirmo apribojimo“ realizacija – „Ekranas“ (Masach).
Ir šio noro „atstūmimas“ yra tam,
kad būtų galima pakeisti noro intenciją.
Tai reiškia, kad žmogus išsiugdo galimybę valdyti savo norą,
arba jis „apšlifuoja“ savo norą pagal savo „Galutinį tikslą“.
Iš tikro žmogus šių „Cimcumo“ ir „Masacho“ dėka pasirenka teisingą noro išraiškos formą.
„Ir tamsa ant bedugnės paviršiaus“.
Tai jau „Antras apribojimas“ – „Cimcum bet“.
Kai žmogus pradeda realizuoti savo norą,
jis pamato, kad neįmanoma jį visą teisingai panaudoti.
Tada žmogus „užtemdo“ dalį noro,
kad negautų į šią dalį malonumo.
Iš tikro žmogus gali „realizuoti“ tik pusę savo noro,
t.y. tik „Sąlygojimo indus“.
Tai reiškia, kad galima tik „džiaugtis galimybe būti tiesos kelyje ir šventume.
„Kūrėjo dvasia (ruach Elokim) sklando ant vandens paviršiaus“.
Tai „Antro apribojimo“ realizacija – „Ekranas“.
Ir tai – noro „Tiesai“ praktinis realizavimas.
Tada žmogus visas savo vertybes „stato“,
išeidamas iš noro sąlygoti.
Todėl šis noras tampa žmogui svarbesnis už „mažą, ribotą egoistinę laimę“.
Kaip sako Rambamas, kodėl žmogus renkasi tiesą?
Todėl, kad tai Tiesa.
Šis pasirinkimas yra žmogaus energijos šaltinis,
stumiantis jį į priekį.
„Pasakė Kūrėjas: Tebūnie šviesa, ir atsirado šviesa“.
Galiausiai žmogus gauna tikrą,
jam pažadėtą nuo kūrimo pradžios šviesą (malonumą),
t.y. tikrą amžiną ir begalinį džiaugsmą.
Ir tai yra aukštutinis ir nesibaigiantis mėgavimasis Kūrėju ir „kūrimo tikslas“:
„Suteikti malonumą kūriniams“ plačia ir dosnia Kūrėjo ranka.