- אל תאמר לכשאפנה אשנה, שמא לא תפנה. אבות ב' – ה'. רב ברוך אשלג, שלבי הסולם, תלמוד בבלי, ברכות, הגורם לתפילה Tegul nesako žmogus, kai bus proga (nusiteikimas), pradėsiu mokytis. Nes gali tokios progos (nusiteikimo) nebūti iš vis. (Avot 2 – 5)
התבוננות שבועית פרשת ויגש
Savaitinė įžvalga Toros daliai Vajigaš
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Nueik į ligoninę ir išsikalbėk su šešiais ligoniais. Pabandyk su trimis (pasirinktais iš anksto) „nesusitapatinti“, t.y. „nepersisunkti“ jų skausmais ir bėdomis, o su kitais „solidarizuotis“ jausminiu atžvilgiu. 2. Apsilankyk „nelaisvės namuose“ (kalėjime, kolonijoje ir pan., jei yra galimybė) ir išsikalbėk su šešiais nuteistaisiais. Pasistenk, gerai žinodamas jų nusikaltimus ir prasižengimus, „solidarizuotis“ su (iš anksto pasirinktais) trimis nusikaltėliais, ir su trimis ne. 3. Pasirink šešis atsitiktinius žmones ir pasistenk su trimis (iš anksto pasirinktais) „solidarizuotis“, tai gali būti teigiami ar neigiami dalykai, o su trimis ne. 4. Ar pajautei, kad „susitapatinimas“ ir „solidarumo jausmas“ valdo tave, ar tu gali savo nuožiūra nukreipti šį jausmą? 5. Prisimink – tu turi valdyti „susitapatinimo“ ir „solidarumo“ jausmą, kitaip jis gali „nuvesti“ tave į labai nepageidautinas gyvenimo situacijas.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir prisiartino prie jo (Josefo) Jehuda“ (Berešit 44 – 18).
Turime suprasti ką reiškia žmogaus viduje savybės „Josefas“ ir „Jehuda“,
ir ką reiškia „prisiartinimas“ dvasiniame darbe.
Šios savaitinės dalies dvasinis pagrindas:
„Žmogaus „susitapatinimo“ ir persisunkimo sieloje su kitu žmogumi jo rūpesčiais bei problemomis, dvasinė prasmė“.
Paprastai žmogus, klausydamas kokį pasakojimą,
ar matydamas aplink save įvykius ir žmones,
visada vaizduotėje „stato“ save į jų vietą.
Tai reiškia, kad jis „susitapatina“ su tuo,
ką mato, ir solidarizuojasi, arba neigia.
Žinoma, kad „susitapatinimas“ labai veikia žmogų,
ir gali jį labai susilpninti ir atvirkščiai,
suteikti jam stiprybės, nustatant teisingą gyvenimo „kryptį“.
Todėl žmogui yra labai svarbu teisingai įvertinti savo susitapatinimo, solidarumo „kryptį“.
Sako mums išminčiai,
kad teisingiausia yra solidarizuotis su idėja,
t.y. su dvasingumu.
Tai reiškia, kad reikia stengtis „pamatyti“ ir „nujausti“ galutinį reiškinio tikslą,
bei giliai tai išgyventi.
Baal Sulamas daugelyje vietų „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“ sako:
„Tas, kas pergyvena visuomenės bėdas ir skausmus,
nusipelno gauti visuomenei skirtą paguodą ir atpildą“.
Iš tikro, kai žmogus teisingai pergyvena ir solidarizuojasi su kitais,
jame atsiranda teisingi ir svarbūs dvasiniai „indai“, t.y. norai bei poreikiai.
Todėl labai svarbu, kad solidarumas su visuomene būtų teisingas,
ir nukreiptas į Kūrėjo bei Toros iškeltus tikslus.
Čia yra labai svarbi Toros nuostata:
„Draudžiama sekti pagal daugumą į blogį“.
Todėl išminčiai sako,
jei šimtai tūkstančių žmonių išpažįsta netiesą ir seka paskui ją,
nuo to netiesa netampa „teisingesnė“.
Baal Sulamas straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“ sako,
kad draudžiama sekti paskui klystančią daugumą dvasiniu aspektu.
Iš tikro sekti pagal daugumą žmogus privalo tik materialiame gyvenime,
bet ne dvasininėje plotmėje.
Tai reiškia, jei visi sėdi, aš negaliu stovėti, jei visi verkia, aš negaliu juoktis...
Tačiau, tai ką žmogus jaučia širdyje yra jo vieno reikalas...
Klausėmė, ką vidine prasme reiškia: „prisiartinimas”, „Jehuda“ ir „Josefas“?
Kaip parašyta knygoje Zohar (Vajigaš 9):
„Prisiartinimas“ reiškia maldos, prašymo „pakėlimą“.
Jehuda reiškia sfirą „malchut“, t.y. pačią „maldą“.
Josefas reiškia sfirą „jesod“, t.y. „išsigelbėjimą“ (geulą).
Ravas Baruchas Ašlagas sako, kad tikrai maldai yra trys sąlygos:
1. Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas gali jam padėti ir išgelbėti.
2. Žmogus turi galutinai nusivilti pagalba iš kitos pusės.
3. Prašymas turi būti gyvybiškai svarbus, bet ne antraeilis.
Išminčiai sako, kad tik Toros pagalba pas žmogų gali atsirasti tikrų vertybių poreikis.
Iš tikro, kai žmogus prieina prie šios būsenos,
jis mato, kad jam trūksta tik vieno – „Kūrėjo atsivėrimo“,
t.y. „Josefo“ aspekto..
Parašyta: „Ir nebegalėjo Josefas daugiau susilaikyti prieš visus aplink jį ir pasakė,
kad išvestų visus žmones nuo jo, ir nebuvo šalia jo nieko,
kai Josefas atsivėrė broliams.
Ir pravirko garsiai,
ir išgirdo Egiptas,
ir išgirdo Faraonas“ (Berešit 45 – 1, 2).
Vidiniu Toros supratimu, čia ir yra aprašyta Kūrėjo „atsivėrimo“ žmogui tvarka.
Kai žmogus prieina prie Kūrėjo „atsivėrimo“ būsenos,
žmogus jau nebegali „susilaikyti“,
t.y. žmogus pilnai anuliuojasi prieš Kūrėją.
Iš tikro tada žmogaus visi norai pasidaro tik,
kad „suteikti Kūrėjui malonumą“.
„Ir nebuvo šalia jo nieko“.
Tai reiškia, kai yra Kūrėjo „atsivėrimas“, tai tampa vieninteliu centriniu noru,
anuliuojančiu visus kitus.
Tai galima suprasti iš materialaus gyvenimo,
kai gyvenime atsitinka koks neeilinis dalykas,
mes iškart keičiame visus savo planus...
„Ir pravirko garsiai“.
Šioje būsenoje žmogui gimsta tikra malda iš „širdies gelmių“.
„Verksmas“ – tai, tikra malda.
Tada prašymas būna tikrų ir būtinų,
o ne antraeilių dalykų.
Ir Kūrėjas „girdi“ šią maldą...
Tora linki mums su Kūrėjo pagalba ateiti prie vidinio „pajautimo“,
kaip galima „pakelti“ tikrą „maldą“,
ir prašyti Kūrėjo tikrų, bet ne antraeilių dalykų.
Apie tai parašyta, kad tikrų,
o ne vaikiškų „ašarų vartus“ Kūrėjas atveria visiems ir visada.
