- אל תאמר לכשאפנה אשנה, שמא לא תפנה. אבות ב' – ה'. רב ברוך אשלג, שלבי הסולם, תלמוד בבלי, ברכות, הגורם לתפילה Tegul nesako žmogus, kai bus proga (nusiteikimas), pradėsiu mokytis. Nes gali tokios progos (nusiteikimo) nebūti iš vis. (Avot 2 – 5)
התבוננות שבועית פרשת תצוה
Savaitinė įžvalga Toros daliai Tecave
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. „Sąlytis su šviesa“: Kiekvienas turi išsirinkti penkias skirtingas jausmines reakcijas, kaip žmogus reaguoja į skirtingas gyvenimiškas situacijas. 2. „Reakcijos atsisakymas“: Kai sukyla noras jausmiškai reaguoti, reikia visiškai nuslopinti ir „atstumti“ reakciją. 3. „Analizė“: Žmogus turi išanalizuoti, kaip jam teisingai reaguoti į esamą situaciją, kad jis „pasistūmėtų“ į iš anksto užsibrėžtą tikslą. 4. „Mėgavimasis tiesa“: Žmogus turi „atsiskleisti“ iš anksto nustatytai teisingai reakcijai ir jos formai. 5. „Progresas“: Žmogus visada turi siekti padidinti džiaugsmą, tik svarbu išlaikyti tuos „rėmus“, kuriuos jis sau nustatė. Pavyzdys. 1. „Sąlytis su šviesa“: Mano darbe yra žmogus, kuris, man pasirodžius, laido mano adresu ciniškas ir pašaipias pastabas, labai žeidžiančias mane. Aš paprastai „užsidegu“ ir stengiuosi taip pat kuo skausmingiau jam „įgelti“... Dabar mano tikslas ateiti prie „taikos“ (šalom) su savo bendradarbiu, nes esama padėtis nėra gera nei jam, ir aišku nei man. 2. „Reakcijos atsisakymas“: Aš nusprendžiu, kai rytoj sutiksiu savo bendradarbį, ir kai jis „paleis“ į mane eilinę užgaulią repliką, aš pasistengsiu visai nereaguoti „išoriškai“ ir kiek galima „viduje“. 3. „Analizė“: Dabar aš „pasversiu“, kaip reikia jam atsakyti, kad sumažinti tarp mūsų esantį priešiškumą, ir nesijausti visą dieną „priešais“. 4. Rytoj ši situacija vėl pasikartoja. Aš aišku neasakau į bendradarbio repliką, bet padedu ant jo stalo mažą dovanėlę, ar saldumyną ir geranoriškai ištariu: „draugystę nugali viską“. 5. Aš jaučiu, kad manyje dar liko „pykčio likutis“ ant savo bendradarbio. Tačiau aš ir toliau vystau su juo draugiškus santykius, ir kai pajaučiu užeinančią „pykčio bangą“, aš iškart pasitraukiu. Pamažu aš pakeičiu su juo savo santykius. 6. Dabar mes – geriausi draugai. 7. Iš tikro tikrovėje mano draugas buvo Kūrėjas. Galiausiai susitaikėme ir tapome visiškai „susilieję“.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir tu įsakyk Izraelio sūnums, kad paimtų sau tyrą ir išspaustą (išplaktą,išmuštą) alyvuogių aliejų šviestuvui, kad uždegti (pakelti) amžiną žvakę.
Susirinkimo pastogėje, už atsivėrimo uždangos,
pateiks (uždegs Menoros žvakes) Aronas ir jo sūnūs,
nuo ryto iki vakaro prieš Kūrėją,
tai amžinas įstatymas visoms Izraelio sūnų kartoms“ (Šmot 27 – 20, 21).
Savaitinės Toros dalies vidinis pagrindas:
„Kas yra tikras žmogaus turtas – „įsigijimas“.
Žinome, kad ivritas vadinasi „lašon kodeš“ – „šventa kalba“.
Ivrite žodis „šventas“ – „kadoš“ reiškia „atskirtas“ (nuo materialumo).
Iš tikro ivrito kalba nurodo į dvasinio pasaulio kategorijas,
ir suteikia daug informacijos apie dvasinį pasaulį.
Kieviena ivrito raidė turi labai gilią dvasinę prasmę,
jau nekalbant apie raidžių junginius, t.y. žodžius.
Sakėme, kad šios savaitinės įžvalgos pagrindas yra „įsigijimas“.
„Praradimas“ ivritu yra: אבדה „aveda“.
Visos raidės šiame žodyje eina eilės tvarka,
trūksta tik vienos raidės ג „gimel“.
Kadangi ivritas atspindi mūsų pasaulio „dvasines šaknis“,
todėl raidė ג „gimel“ reiškia „gmilut chasadim“ – „atsidėkojimą gerumu“.
Iš tikro žodyje „aveda“ – „praradimas“ trūksta tik šios raidės.
Išminčiai iš čia daro išvadą, kad tai ir yra vienintelis žmogaus „praradimas“,
ir aišku – vienintelis „įsigijimas“, t.y. tikras „turtas“.
Dabar galime suprasti, ką reiškia dvasiniame darbe:
„Išspaustas (išplaktas,išmuštas) aliejus“,
ir kodėl parašyta:
„Pakelti žvakes“?
„Smūginis“ aliejaus išspaudimas dvasiniame darbe simbolizuoja „smūginį susiliejimą“ (zivug de aka).
Tai dar vadinasi:
„Atsisakymo susijungimas“,
arba būdas, kaip galima pasiekti „susiliejimą“ su Kūrėju.
Kaip mūsų pasaulyje grūstuvė trina alyvuoges,
taip dvasiniame aspekte žmogus turi atsisakti,
t.y. atstumti savo „egoistinius norus“.
Tada šio „smūgio“ dėka yra išgaunamas „tyras aliejus“,
t.y. savo egoizmo atsisakymo būdu atsiranda tikras „sąlygojimo“ Kūrėjui noras.
Ir nors šis procesas žmogui yra labai „kartus“ bei skausmingas,
tačiau jis visada yra teisingas...
Apie tai „pasakė“ balandis, išsiųstas Noacho iš „Arkos“ (laivo) ir parnešęs alyvuogės šakelę:
„Tegul mano maistas būna kartus, kaip alyvuogės,
bet iš Kūrėjo rankų, negu saldus, kaip medus,
bet iš žmogaus rankų“ (Raši, Berešit).
Dabar išaiškėja, kodėl parašyta „pakelti žvakę“?
Žvakė ivrite yra נר „ner“.
Išminčiai sako, kad raidės žodyjeנר „ner“ – „žvakė“ reiškia נחת רוח (nachat ruach) „maloni dvasia“.
Todėl galime suprasti Toros žodžius:
„Pakelti žvakę“.
Tai reiškia, kad žmogus, „išspaudęs aliejų“,
t.y. atsisakęs egoizmo, ir įsigijęs tikrus sąlygojimo norus,
turi juos „pakelti“ Kūrėjui.
Ir tai visiškai nereiškia, kad reikia iš vis atsisakyti malonumo gyvenime.
Iš tikro negalima, nereikia ir neteisinga gyventi, atsisakant malonumo,
juk kūrimo mintis buvo:
„Suteikti gerumą ir malonumą kūrinijai“.
Todėl Tora griežtai draudžia visokio lygio „asketizmą“,
jei tai nėra „išsityrinimo“ ir šventumo tikslais.
Žinome, kad asketas Šventklos laikais turėdavo atnešti „atsiprašymo“ auką,
todėl kad jis nesinaudoja Kūrėjo sukurtais malonumais.
Tačiau čia yra viena sąlyga:
Kiekvienas malonumas turi būti šventume,
ir tai yra „priedermės džiaugsmas“, arba „mėgavimasis Kūrėju“.
To mums ir linki Tora, sakydama:
„Rinkis gyvenimą“ (Dvarim 30 – 19).
Parašyta: „Susirinkimo pastogėje, už atsivėrimo uždangos,
pateiks (uždegs Menoros žvakes) Aronas ir jo sūnūs,
nuo ryto iki vakaro prieš Kūrėją,
tai amžinas įstatymas visoms Izraelio sūnų kartoms“ (Šmot 27 – 21).
Iš tikro žodžiai: „Visoms kartoms“ reiškia,
kad šią priedermę reikia atlikti visose kartose,
taip pat ir dabar – mūsų kartoje.
Čia iškyla klausimas:
Juk šiandien nėra nei Menoros, nei Šventyklos?
Atsakymas tas, kad Toros priedermių esmė glūdi žmogaus „vidiniame“ supratime ir vykdyme.
Tai reiškia, kad mes turime „ištaisyti“ tik savo „vidų“.
Kaip sako išminčiai:
„Tam ir duotos visos priedermės, kad išgryninti jomis Izraelį“ (Berešit Raba).
Tačiau tai visai nereiškia, kad nereikia vykdyti, arba sumažinti „išorines priedermes“.
Iš tikro „išorinis“ vykdymas yra būtina sąlyga „vidiniam“ priedermių laikymuisi.
Kitaip sakant, materialumo vaidmuo yra tik „sužadinti“ vidinę pusę.
Be išorinės pagalbos neįmanoma „išjudinti“ vidinę intenciją, ir iš tikro atlikti priedermę.
Tora ir išminčiai davė mums labai tikslias žinias apie „išorinius“ veiksmus,
galinčius „sužadinti“ vidinę intenciją.
Taip pat žinome, kad priedermės, tai įstatymai,
kuriais naudojosi Kūrėjas, kurdamas pasaulį.
Ir tai dėsniai, „atvedantys“ svarbiausią šio pasaulio dalį – „žmogų“ prie savo tobulumo.
Todėl parašymas: „Visoms kartoms“,
reiškia, kad ir šiandien galioja ir yra aktualūs šie įstatymai,
vedantys žmogų – „mažą pasaulį“ į tobulumą.
Iš tikro Tora yra amžina, Ji yra virš vietos, laiko ir kintančių dėsnių.
Todėl žmogus, egzistuodamas dviejose realybėse: „sieloje“ ir „materialiame kūne“,
negali vykdyti šių Toros dėsnių vien tik „išoriškai“, arba vien tik „intencija“.
Ir nors „intencijos pastatas“ yra žymiai didesnis bei svarbesnis,
tačiau kaip sako išminčiai, išorinis priedermių vykdymas yra tas „pamatas“,
ant kurio ir stovi visas šis „pastatas“.
Taip pat mes gerai žinome, kiek išsilaiko „pastatas“, kai yra pažeisti „pamatai“.
Matome, kad sakydamas:
„Visoms kartoms“, Kūrėjas nori mums parodyti,
kad Toros priedermės ir įstatymai yra amžini, virš laiko, vietos ir pasikeitimo.
