- אל תאמר לכשאפנה אשנה, שמא לא תפנה. אבות ב' – ה'. רב ברוך אשלג, שלבי הסולם, תלמוד בבלי, ברכות, הגורם לתפילה Tegul nesako žmogus, kai bus proga (nusiteikimas), pradėsiu mokytis. Nes gali tokios progos (nusiteikimo) nebūti iš vis. (Avot 2 – 5)
התבוננות שבועית פרשת ויקהל
Savaitinė įžvalga Toros daliai Vajakhel
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
(Pratimas atliekamas bendrai visa grupe) 1. Išsirinkite bendrą tikslą, kuriame kiekvienas dalyvis veikia šiam bendram tikslui, pagal iš anksto numatytą programą. 2. Draudžiama apie tai pasakoti kam nors iš grupės narių, ir tuo labiau žmonėms iš šalies. 3. Susitikite po savaitės, ir kiekvienas turi pateikti savo „darbą“. 4. Visi veikite, kaip vieninga grupė, kurią vienija galutinis rezultatas. (Tai gali būti pobūvio, ar bendros kelionės organizavimas, kokios tai vietos sutvarkymas...) 5. Kiekvienas žmogus turi „išgyventi“ visas sudėtines dalis, t.y. kiekvieno pasirinktą veiksmą, dėl „bendrumo“ ir „bendrume“. Tai bus „sielos“ Šabato pajautimas.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir surinko Moše visą Izraelio bendruomenę ir pasakė jiems,
štai dalykai, kuriuos įsakę Kūrėjas padaryti.
Šešias dienas dienas daryk darbus,
o septintą dieną bus jums šventas Šabatas Kūrėjui (Šmot 35 – 1, 2).
Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Nedaryk sau jokio stabo“.
Šioje dalyje dalyje pasakojama,
kaip Moše po nuodėmės su „aukso veršiu“,
surinko Izraelio sūnus,
kad parodyti jiems įstatymą apie „Miškan“ (Susirinkimo Pastogę) ir „Šabatą“.
Iš tikro viską, kas aprašyta Toroje reikia suprasti,
kaip vykstantį dabar mūsų pasaulyje ir mūsų viduje.
Kitaip sakant, vidinis Toros aiškinimas kviečia kiekvieną,
norintį „pažvelgti“ į savo sielos vidų.
Tačiau tam tikslui žmogus turi pirmiausiai pašalinti iš savo vidaus visą „balastą“,
su kuriuo gimė ir kurį įgijo gyvenimo metais.
Ir nors Tora pasakoja apie žmogaus „vidų“,
tačiau vienintelis kelias, vedantis į tiesą,
t.y. į „dvasingumą“, eina per „materialumą“.
Mokėmės, mūsų realybė yra dviguba:
dvasinė ir materiali,
kūnas ir siela,
tikėjimas ir žinojimas,
priedermių vykdymas veiksmu ir intencija.
Tai reiškia, kad Tiesa stovi ant „dviejų kojų“,
kaip tai labai gerai atspindi ivritas.
Iš tikro ivritu žodis „Tiesa“ אמת (emet),
tvirtai stovi ant „dviejų kojų“.
Tačiau „Melas“ שקר (šeker) yra nestabilus,
nes turi tik „vieną koją“.
(Raidė ש Toroje rašoma su viena „koja“).
Šis „sudvigubėjimas“ neretai sukelia sumaištį žmogaus sieloje.
Iš vienos pusės mes suprantame,
kad egzistuoja „amžinas dvasinis pasaulis“, amžinoji Tora,
Tačiau iš kitos pusės mes norime viską „pajusti“ ir „paliesti“.
Ir čia žmogaus pareiga yra sujungti šiuos baigtinį ir begalinį aspektus.
Būtent šis konfliktas atveda prie „aukso veršio“ nuodėmės.
Kaip mums sako Toros išminčiai,
žmogus turi poreikį dvasiškai sujungti „galvą“ su „kūnu“,
t.y. „materialumą“ su „dvasingumu“.
Tačiau, vykstant šiam „sujungimui“,
prie kaklo prisitvirtina „klipa“ (netyra jėga), vadinama „Micraim“ (Egiptas).
Ši klipa teigia,
kad nereikia Kūrėjo patarimo ir nereikia Toros,
nes šį ryšį su „dvasingumu“ žmogus gali rasti pats.
Kitaip sakant, mes jaučiame,
kad „materialume“ yra šviesa (malonumas),
tačiau „dvasingumo“ nejaučiame išvis,
t.y. „dvasingumas“ mums yra tik „abstrakti sąvoka“.
Dar ši „klipa“ pataria mums,
kad verta padaryti „aukso veršį“,
t.y. ir siekti tik pinigų bei kitų materialių dalykų,
ir šis „aukso veršis“ turi mus „vesti“ per gyvenimą...
Ir tai nereiškia, kad „materialumas“ yra visiškai nereikalingas.
Atvirkščiai materialumas yra labai reikalingas,
tačiau tik kaip priemonė,
ateiti prie dvasingumo.
Laiko atžvilgiu tai yra „Šabatas“,
vietos – tai „Miškan“ (Susirinkimo Pastogė).
Iš tikro žmogus jau pirmą dieną po Šabato turi laukti kito Šabato ir skaičiuoti:
„Viena Šabato sudėtinė diena,
antra Šabato sudėtinė diena ir t.t.
Tai reiškia, kad visus darbus reikia nudirbti per šešias savaitės dienas,
ir septintą dieną pajusti kasdieniškų darbų baigtį.
Iš tikro per Šabatą galima sujungti „laiką“ – Šabatą,
ir „vietą“ – Miškan (Šventovę) į vieną „amžinybės“ pajautimą.
Parašyta: „Ir surinko Moše visą Izraelio bendruomenę ir pasakė jiems,
štai dalykai, kuriuos įsakę Kūrėjas padaryti.
Šešias dienas dienas daryk darbus,
o septintą dieną bus jums šventas Šabatas Kūrėjui (Šmot 35 – 1,2).
Kiekvienas žmogus, kuris nori suprati Torą,
turi ją sieloje „išvilkti“ iš „laiko“ ir „vietos“ rėmų.
Tora pasakoja, kad Moše, tik nusileidęs nuo Sinajaus kalno,
surinko visą tautą ir pirmas dalykas,
kurį jis papasakojo, buvo „Šabato“ priedermė.
Prie šios priedermės yra tampriai susiję darbai su „Miškano“ (Susirinkimo Pastogės) pastatymu.
Šių dviejų priedermių „Šabatas“ – laiko,
o „Miškan“ – vietos teisingas suvokimas,
bendrai apima visą Torą,
lygiai kaip ir „laiko“ ir „vietos“ klausimai apima visą mūsų materialų gyvenimą.
Panašiai ir prieš tai įvykusi nuodėmė, apima du aspektus „jautį“ ir „asilą“,
kurie susijungė į vieną „aukso veršį“ (Zohar, Ki Tisa).
Visa tai atspindi du žmogaus sielos aspektus:
„žinojimą“ ir „jausmus“,
„protą“ ir „širdį“.
Šių aspektų „bloga pusė“ yra du pagrindiniai žmogaus priešai:
„puikybė“ ir „egoizmas“,
kuriuos žmogus turi nugalėti Toros pagalba.
Ir iš tikro per Šabatą žmogus prieina prie supratimo,
kad Kūrėjas yra „geras ir darantis gėrį“,
ir Jis myli mus visus su absoliučia meile.
