• מדוע הולכים לקיברי אבות? בכדי לומר: מתי יגיעו מעשי למעשי אבותי. רב ברוך אשלג בשם בעל הסולם. Kodėl einame aplankyti tėvų kapų? Tam, kad pasakyti, kada mano veiksmai bus tokie, kaip mano tėvų veiksmai. (Ravas Baruchas Ašlagas tėvo Baal Sulamo vardu).

התבוננות שבועית פרשת קדושים  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Kdošim

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše, sakydamas:
kalbėk visai Izraelio sūnų bendruomenei ir sakyk jiems:
Būkite šventi, nes Aš, jūsų Kūrėjas, esu šventas“ (Vajikra 19 – 1, 2).

Čia iškyla keli klausimai:
Ką reiškia, kad reikia būti šventam, ir ar įmanoma tai pasiekti?
Ar šventumą gali pasiekti kiekvienas žmogus?

Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Pamatyti ir iškelti kiekvieno neigiamo dalyko teigiamą pusę“.
Gyvenime žmogus labai dažnai susiduria su neigiamomis situacijomis.
Todėl, girdėdamas išminčių tvirtinimą,
kad Kūrėjas yra „geras ir darantis gerumą“,
žmogus dažnai nesupranta ir įeina į sumaištį.
Taip pat, tada pas žmogų gimsta teisingas klausimas:
Kaip tai gali būti?
Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“ sako:
„Nerodyk kvailiui įpusėto darbo“.

Iš tikro šios savaitės dvasinis pagrindas ir nagrinėja,
kaip mes turime žiūrėti į mūsų gyvenime pasitaikantį „neigiamą“ aspektą?
„Įvade į knyga Zohar“ Baal Sulamas sako,
kad iš tobulo „Meistro – Kūrėjo“ negali išeiti „netobuli kūriniai“.
Tada iškyla kitas klausimas,
jei Kūrėjas yra tobulas ir mes – kūriniai taip pat esame tobuli,
tada iš kur kyla tas netobulumas ir defektai,
kuriuos mes matome kiekvieną dieną?

Atsakymas yra labai paprastas:
jei žmogus viską priskiria tobulam Kūrėjui,
tada viskas yra suprantama, kaip „tarpinės stadijos“,
kaip pasiruošimas galutiniam tobulumui.
Ir tada visi neigiami aspektai tampa teigiamo dalyko sudėtinėmis dalimis.
Kaip Baal Sulamo pavyzdyje: kuo labiau vaisius yra saldus ir gražus, kai jis yra sunokęs,
tuo vystymosi stadijose jis yra rūgštus, kartus ir neišvaizdus.
Todėl matome, kad iš tikro kiekvienas neigiamas dalykas yra teigiamo aspekto sudėtinė dalis,
todėl: „Nerodyk kvailiui įpusėto darbo“.

Dabar pabandykime atsakyti į iškeltus klausimus.
Klausėme: ką reiškia, kad reikia būti šventam ir ar įmanoma tai pasiekti?
Raši aiškina, kad žodis „šventi“ reiškia „atskirti“, „atitolę“.
Tačiau, ką reiškia žodis „atskirti“, t.y. nuo ko reikia būti „atskirtiems“,
ir kokia viso šio „atskyrimo“ prasmė?
Išminčiai sako, kad reikia būti atskirtam nuo gavimo sau – nuo egoizmo.
Todėl parašyta Toroje:
„Būkite šventi, nes šventas Aš, jūsų Kūrėjas“.
Tačiau čia vėl iškyla tie patys klausimai:
Pirmas: Kodėl kūrinija turi būti „šventa“?
Ir antras: Ar įmanoma atskirti save nuo gavimo sau, t.y. nuo egoizmo?
Baal Sulamas („Įvade į kabalos išmintį“ (Pticha) ir „Mokyme apie dešimt sfirot“ 1d.) sako,
kad kūrinija, Ein Sofe (Begalybėje) buvo „susiliejime“ su Kūrėju,
tačiau paskui kūrinija nutarė įeiti į dar didesnį „susiliejimą“,
t.y. „pasipuošti“ prieš Kūrėją.
Ir tai, kas buvo nuspręsta aukštutiniuose pasauliuose,
mūsų žemutiniame pasaulyje tampa įstatymu.

Mūsų realybėje veikia taip vadinamas „formų sutapimo“, arba homeostazės dėsnis.
Ir žinant, kad Kūrėjas, visos mūsų realybės esmė ir pagrindas, yra sąlygojantis,
todėl ir mes, kūriniai, iš tikro turime būti „formų sutapime“ su Kūrėju.
Kitaip sakant, Kūrėjas yra atskirtas nuo „gavimo sau“, t.y. Jis yra „šventas“.
Todėl ir kūrinijos labiausiai išaukštinta egzistencijos sąlyga yra „atsiskirti“ save nuo „gavimo sau“, nuo egoizmo, t.y. būti „šventais“.

Tačiau kaip atsakyti į antrą klausimą?
Kaip gi gali žmogus ateiti prie šitos išaukštintos būsenos?
Ir ar gali Tora reikalauti iš mūsų nerealių ir neįmanomų dalykų?
Į tai Baal Sulamas daugelyje vietų rašo,
kad kūrinija negali būti „šviesa“,
t.y. kūrinija visada bus „indas“ – „noras gauti“.
Skirtingai nuo kitų, ypač rytų filosofijų, bei kai kurių religijų tvirtinimo,
žmogus niekada negali būti „dievybė“, ar pan.
Tai reiškia, kad kūrinija negali tik duoti, kaip Kūrėjas,
nes ką gi galima duoti,
jei viskas yra Kūrėjo?!
Tačiau Kūrėjas numatė išeitį ir iš šios situacijos.
Reikalas tas, kad žmogus sudarytas iš dviejų aspektų: veiksmo (norų) ir minties (intencijos).
Patį norą (veiksmą) žmogus pakeisti negali,
tačiau jis gali pakeisti intenciją.

Baal Sulamas „Įvade į kabalos išmintį“ (15 sk.) šį klausimą paaiškina tradiciniame pavyzdyje su „svečiu ir šeimininku“.
Iš tikro „svečias“, valgydamas ne dėl savo noro ir apetito,
o tik norėdamas suteikti malonumą „šeimininkui“,
apverčia „gavimą“ į „atidavimą“.
Šis veiksmas yra vadinamas „sąlygojimu“, ir šią užduotį mes jau galime atlikti.
Belieka suprasti ir įsisąmoninti, kad tik toks gavimas,
t.y. „gavimas dėl kito“ – sąlygojimas,
gali atnešti tikrą gyvenimą ir malonumą iš Tiesos.
Ir ši intencija ir vadinama „formų sutapimu“,
todėl tai ir yra kūrimo tikslas:
„Padaryti gerą kūriniams“,
arba „susiliejimas“ su viso pasaulio Kūrėju.

Dar klausėme: ar šventumą gali pasiekti kiekvienas žmogus?
Juk iš Toros žodžių:
„Kalbėk visai Izraelio sūnų bendruomenei“, atrodytų,
kad prie šios būsenos gali ateiti tik ypatingų gabumų, išskirtinės asmenybės?
Ir į tai atsako Baal Sulamas (Įvade į „Mokymą apie dešimt sfirot“, 20 sk.):
„Matome, kad čia nereikia ypatingų gabumų, o tik dviejų savybių (sgula):
Kūrėjo baimės ir priedermių vykdymo.
Iš tikro to dėka mes nusipelnome visos Toros išminties“.

Tačiau Tana de bei Elijahu (mokykla priskiriama pranašui Elijahu) stebina dar labiau:
„Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė.
Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų.
Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti šventa dvasia“.

Šią mintį Baal Sulamas tęsia straipsnyje „Laidavimas“ (Atsakomybė):
„Rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus dar daugiau „sugriežtina“ arvutą (laidavimą, atsakomybę).
Iš tikro negana to, kad visas Izraelis yra atsakingi (laiduoja) vienas už kitą,
bet ir visas pasaulis „įeina“ į arvuto idėją.
Tačiau suprantama, kad pirmiausiai užtenka vienos tautos, kuri vykdytų Torą,
t.y. pradėtų „pasaulio ištaisymą“, t.y. visoms tautoms neįmanoma pradėti iš karto...
Todėl viso pasaulio „Galutinis ištaisymas“ bus viso pasaulio žmonių „įėjimas“ į šią darbo Kūrėjui paslaptį.
Kaip parašyta: „Ir bus Kūrėjas visos žemės Karalius, tą dieną bus Kūrėjas vienas ir Jo vardas vienas.“ (Zacharija 14 – 9).
Ir būtent pabrėžė aiškiai: „Tą dieną” ir ne anksčiau, taip pat parašyta:
„Ir prisipildys žemė Kūrėjo pažinimo“ (Ješaja 11 – 9),
„Ir trokš Jo (Kūrėjo) visos tautos“ (Ješaja 2 – 2)“.

Todėl kol kas visos pasaulio tautos turi prašyti ir reikalauti iš Izraelio,
kad jis parodytų joms kelią į Kūrėją.
Kaip pasakyta pas pranašą:
„Taip sako Kūrėjas:
Štai Aš pakelsiu ranką pasaulio tautoms ir nacijoms iškelsiu vėliavą.
Ir atneš tavo sūnus ant rankų ir tavo dukteris atneš ant pečių“ (Ješaja 49 – 22).