- Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
- !שבת שלום
- Šabat Šalom!
התבוננות שבועית פרשת בהר
Savaitinė įžvalga Toros daliai Behar
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
Tai gali būti šeimos, arba grupės pratimas, kur kiekvienas atitinkamai daro savo darbą dėl bendro šeimos, ar grupės malonumo. 1. Baigiantis Šabatui, užsirašyk visus dalykus, kuriais tu gali mėgautis ateinantį Šabatą. Tai gali būti ne vien tik materialūs dalykai, kaip valgis ir pan., tačiau tai gali būti mokymosi medžiaga, šventos dainos, pasakojimai ar žaidimai vaikams. 2. Visą savaitę paruošk ir suorganizuok kuo daugiau priemonių, kad galėtum mėgautis ateinantį Šabatą (aišku leistinuose rėmuose). 3. Paversk Šabatą „malonumo švente“. Stenkis išnaudoti viską, kad kuo daugiau mėgautis per Šabatą, pagal iš anksto pasirašytą sąrašą. 4. Prisimink, kad iš anksto visą savaitę reikia ruoštis šabatiniam malonumui. 5. Šabat Šalom!
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir septintais metais žemėje bus Šabatų Šabatas (שבת שבתון – Šabat Šabaton), Šabatas Kūrėjui, lauko nesėk ir vynuogyno nenuiminėk“ (Vajikra 25 – 4).
Čia bendrai iškyla du klausimai.
Pirmas: kas yra „Šabatas“ ir kas yra „Šabatų Šabatas“?
Ir antras: kodėl Šabatas Kūrėjui, o ne žmogui?
Kad geriau galėtumėme suprasti šiuos klausimus,
turime apsibrėžti šios savaitinės Toros dvasinį pagrindą.
Šios savaitės dvasinis pagrindas yra:
„Cimcumo alef (pirmo apribojimo)“ dėsnis.
Mokantis Torą, žmogus susiduria su neįprastu reikalavimu:
iš vienos pusės žmogui sakoma, kad reikia susikurti sąlygojimo – atidavimo indus (norus);
o iš kitos pusės žmogus privalo įgyvendinti kūrimo tikslą – gavimą.
Tai reiškia, kad kūrimo tikslas yra gauti iš Kūrėjo begalinį gerumą ir malonumą.
Todėl, kaip gali būti įgyvendinami šie du prieštaravimai kartu: gauti ir atiduoti?
Juk šie du prieštaravimai nutolę vienas nuo kito per begalinį atstumą, kaip „rytai nuo vakarų“.
Ir kad išspręsti šį konfliktą, Kūrėjas su savo begaliniu gerumu davė mums Torą.
Kas gi yra Tora?
Tora – tai įstatymas, instrukcija,
kaip galima ateiti prie šių dviejų prieštaravimų:
„gavimo“ ir „atidavimo“ sutaikymo,
t.y. kūrimo tikslo įgyvendinimo.
Yra žinoma gyvenime, kad vien tik veiksmas pilnai neapibrėžia dalyko esmės.
Todėl Toros išminčiai mus moko,
kad pagrindinė veiksmo esmė liečia intenciją,
t.y. žmogus gali intencijos būdu veiksmą padaryti priešingu.
Šią idėją gerai išaiškina Baal Sulamas „Įvade į kabalos išmintį“ (Pticha 16) su šeimininko ir svečio pavyzdžiu.
Iš tikro, jei svečias valgo tik tam, kad suteiktų šeimininkui malonumą,
tada svečias gali „apversti“ valgymą – gavimą, į sąlygojimą – atidavimą.
Šis „apvertimas“ ir atspindi šios Toros dalies dvasinio pagrindo, t.y. „cimcum alef“ koncepciją.
Tai reiškia, kad savo egoistinių „indų“ (norų) apribojimas, ir jų „apvertimas“ į „sąlygojimą“, suteikia galimybę įeiti į dvasinį pasaulį, pajusti amžinybę ir mėgautis kūrimo tikslu:
„Padaryti gera kūriniams“.
Dabar galime suprasti, kas yra Šabatas?
Tora mums sako, kad Šabatas yra kūrimo tikslas.
Iš tikro žmogus turi stengtis dirbti šešias dienas, kad ateitų į Šabatą,
kuris simbolizuoja sąlygojimo – atidavimo „indų“ (norų) įsigijimą.
Kitais žodžiais tariant, žmogus gali „išeiti“ iš meilės sau, ir „ateiti“ prie meilės Kūrėjui, t.y. mėgavimosi Kūrėjo šviesa.
Taip pat galime suprasti, kas yra Šabatų Šabatas.
Dvasinėje plotmėje skaičius šeši reiškia materialumą (šešios pasaulio pusės),
arba pastangas (šešios darbo dienos), kurių reikia tikslui pasiekti.
Tai labai gerai parodo ivritas, kuris kaip žinome atspindi dvasinių dėsnių ir „kodų“ sistemą.
Žodis „galutinis tikslas“ ivritu ( ת כלי ת - tachlit), sudarytas iš pradinės „Tav“ Kūrėjo minties ir galinės „Tav“ tikslo pasiekimo.
Viduryje lieka žodis „kli“ – indas, t.y. priemonė, įrankis, beje šio žodžio gematrija yra 60,
kaip jau kalbėjome apie skaičiaus „šeši“ prasmę.
Kur skaičiaus „šeši“ kartotinis nurodo į darbą ir pastangas:
šešios savaitės dienos, šeši darbo metai (iki Šmita), šeši tūkstančiai pasaulio egzistavimo metų.
Parašyta Toroje:
„Šešis metus dirbk darbus, o septintais ilsėkis“ (Šemot 23 – 12).
Tora mums nurodo į universalų mūsų realybės modelį „Šabatų Šabato“ idėją,
t.y. optimaliausią realybės egzistencijos sąlygą.
Taip pat dabar galime suprasti, kodėl Šabatas yra Kūrėjui?
Yra dėsnis, jei pastangos yra atliekamos be tikros intencijos širdyje,
tada galiausiai žmogus ima bodėtis ir nekęsti šio darbo.
Iš tikro teisinga intencija sąlygoja meilės tarp „Šeimininko“ ir „svečio“ atsiradimą.
Todėl svarbiausias žmogaus uždavinys gyvenime yra prieiti prie teisingos intencios,
salygojančios meilės Kūrėjui atsiradimą.
Kaip su „svečio ir Šeimininko“ pavyzdžiu, Kūrėjas duoda mums savo vaišes – Šabatą,
kurį mes grąžiname jam.
Ta reiškia, kad mes „imame“, norėdami tik „atiduoti“,
t.y. suteikti Kūrėjui malonumą.
Tada žmogaus siela bus „absoliučioje ramybėje“,
kurioje yra ir pats Kūrėjas.
Tada Šabatas bus:
„Šabatas Kūrėjui“, arba mėgavimasis Kūrėjo šviesa.
