• ויוצא משה את העם לקראת האלהים מן המחנה ויתיצבו בתחתית ההר. שמות יט' – יז', יהודה אשלג, בעה''ס, שמעתי Ir išvedė Moše iš stovyklos tautą prieš Kūrėją, ir atsistojo (tauta) kalno papėdėje. (Šmot 19 – 17)

התבוננות שבועית פרשת קרח  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Korach

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir paėmė Korachas Icharo sūnus, Kehato sūnus, Levio sūnus, Datanas ir Aviramas, Elijavo sūnūs, ir Onas Peleto sūnus, Reuveno sūnus, ir sukilo prieš Moše.
Ir su jais iš Izraelio sūnų du šimtai penkiasdešimt žmonių, bendruomenės vyresnieji, kviečiami į susirinkimus ir pripažinti žmonės.
Ir susirinko prieš Moše ir Aroną ir pasakė: užtenka jums, nes visa bendruomenė,
visi šventi, ir tarp jų Kūrėjas.
Kodėl iškilote virš Kūrėjo bendruomenės? (Bemidbar 16 – 1, 2, 3)

Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Kas yra „kova“, ir kas yra „taika“ žmogaus dvasiniame darbe“?
Kitais žodžiais tariant, savaitinė dalis kalba apie „karą“, kurio tikslas – „taika“.
Šioje Toros dalyje matome ginčą tarp Moše ir Koracho.
Iš pirmo žvilgsnio „karas“ yra priešingas dalykas „taikai“,
t. y. „taikos“ tikslas yra suvienyti, o „karo“ – išskirti.
Taip pat žinome, kad rytų filosofijos ir dvasinės technikos skelbia,
kad reikia anuliuoti, panaikinti taip vadinamą „kairę pusę“,
t.y. kovą, ginčus, galiausiai pačius norus.
Tačiau Toros požiūris yra tas, kad dvi šias priešybes reikia sutaikyti ir suvienyti,
nes tik taip galima ateiti prie „šalom“ (שלום), t. y. taikos ir tobulumo.

Bendrai mūsų pasaulyje egzistuoja dvi priešybės:
tai Kūrėjo noras tik „atiduoti“ ir „sąlygoti“,
o kūrinijos noras – tik „gauti“.
Būtent tai ir pagimdo dvi priešingas puses:
vyrą ir moterį, dieną ir naktį, mokslą ir tikėjimą....
Ir tarp šių priešingų pusių ir gimsta prieštaravimas, ginčas ir kova.
Todėl aišku, kad kūrinijos užduotis ir tikslas ateiti prie šios kovos taikaus sprendimo,
tai yra prie „šalom“.
Išminčiai sako, kad negali būti „taikos“ (šalom), jei prieš tai nebuvo „ginčo“ (karo).

Talmude sakoma, kad visada žmogus turi supykinti savyje „gėrio instinktą“ prieš „blogio instinktą“, kaip komentuoja Raši:
Žmogus turi sukelti „karą“ tarp šių dviejų instinktų.
Matome, kad ginčas, kova yra labai svarbus dalykas.
Ir jau sakėme, kad kiekviena gamtos dalis ar šiaip dalykas realybėje turi savo tarpinę būseną.
Iš tikro tarpinė dalis tarp negyvosios gamtos ir augalinės yra koralai...
tarp gyvulinės dalies ir kalbančios – žmogaus yra beždžionė.
Kaip sako ravas Baruchas Ašlagas, tarpinė stadija tarp tiesos ir melo, tai – tiesa, kad aš esu mele.
Taip pat yra tarpinė būsena tarp „kovos“ ir „taikos“,
ir tai ginčas, ar kova, kuri atveda prie taikos – „šalom“ ir tobulumo.
Kaip parašyta:

„Su gudrybe vesk (vykdyk) savo karą“ (Mišlei 24 – 6).
Neparašyta „vykdyk taiką“, tačiau – „vykdyk karą“.

Todėl matome, kad „teisingas karas“ ir svarbesnis už „neteisingą, apsimestinę taiką“.
Kiekvienas žmogus, kuris nori „netikros – taikos“, slėpdamas prieštaravimus,
galiausiai ateina prie tikro karo ir žlugimo.
Iš tikro žmogus turi pats savyje sukelti „karą“ dar pačios problemos užuomazgoje,
t. y. „įeiti į karą, vardan taikos“, ir taip išaiškinti, bei nugalėti blogį.
Taip pat turime suprasti, kad pasaulyje nei viena iš skirtingų „pusių“ neturi pranašumo prieš kitą,
t.y. nei vyras prieš moterį, nei diena prieš naktį ir t.t.
Mūsų tikslas yra ateiti „trečio sprendimo“, prie „bendro vardiklio“,
kuris vadinasi „šalom“.

Parašyta: „Ir susirinko (Korachas su savo pasekėjais) prieš Moše ir Aroną ir pasakė:
užtenka jums, nes visa bendruomenė, visi šventi, ir tarp jų Kūrėjas.
Kodėl iškilote virš Kūrėjo bendruomenės?“

Korachas abejojo, ar Moše giminė teisėtai užima tautos lyderių pozicijas.
Priešiškumą dar sustiprino tas faktas,
kad Moše paskiria levitų giminės lyderiu Elicafaną.
Korachas, būdamas Icharo, antro iš Kehato giminės sūnus,
manė kad ši vieta, vadovauti levitų giminei, priklauso jam.
Todėl Korachas pradėjo abejoti ir kitais Moše pateiktais įstatymais.

Kaip rašo knyga Zohar, Korachas paneigė „kūrimo tikslą”,
t.y. paneigė Kūrėjo vardą, kuris yra „Šalom” (Taika).
Pradėdamas abejoti ir kitais Moše žodžiais, Korachas „užmiršo”,
kad Moše perduodami įstatymai yra ne jo paties išgalvotos nuostatos,
o Kūrėjo padiktuoti paliepimai.
Raši rašo, kad Korachas abejojo įstatymu:
kam reikalingi prie talito, kuris yra visas žydros (šventumo) spalvos,
dar ir žydras cicito siūlas.
Kita Koracho abejonė: kam reikalinga namams,
pilniems šventų knygų, dar ir mezuza.

Vidiniu Toros supratimu „Moše” yra tikėjimo aspektas,
o „Korachas” – žinojimo aspektas.
Iš tikro Korachas paneigė patį Toros skelbiamą principą „naase ve nišma”,
„padarysime ir suprasime”, t.y. „tikėjimą virš (dabartinės) logikos”.
Toros idėja skelbia, kad tik tikėjimo virš (gyvuliškos) logikos principu galimas dvasinis progresas, iki galutinio žmogaus sukūrimo tikslo – susiliejimo su Kūrėju.
Todėl Koracho sukeltas ginčas yra „ginčas dėl paties ginčo”.
Tai ir buvo priežastis, kad Moše nieko neatsakė Korachui,
o viską paliko spręsti pačiam Kūrėjui.

Vidiniu supratimu, Korachas, tai žmoguje esantis „maištininkas”,
nenorintis eiti tikėjimo keliu, bet visada ieškantis įprasto „logiško”,
lengvesnio sprendimo.
Kaip ir sakėme, jei„ginčų”, „abejonių”,
t. y. „mokslinio požiūrio” tikslas – sustiprinti tikėjimą žmoguje,
tada tokie „ginčai” yra teigiami ir produktyvūs.
Tada mokslo progresas turi neįkainojamą vertę.
Tokį ginčą matome tarp dviejų didelių Toros išminčių Hilelio ir Šamajaus.
Ir kadangi šis ginčas buvo „Dangaus vardu“,
todėl „Dangus – vidurinė linija“,
t. y. Kūrėjas ir išsprendė šį ginčą produktyviai ir taikiai.

Tačiau, jei mokslas ir logika tampa tik „ginčo dėl paties ginčo” tikslu,
t. y. „jei tarnaitė paveldi Ponią”,
toks ginčas vadinasi ginčas „Žemės vardu“.
Iš tikro, tai „kairės pusės“ – egoistinis ginčas,
„ginčas dėl paties ginčo“.
Todėl šį ginčą ir išsprendžia „kairė pusė“,
t.y. Gehinomas – pragaras.
Ir kaip matome, kad Koracho ginčas buvo ne „Dangaus“,
o „Žemės“ vardu.
Todėl Korachą ir jo pasekėjus prarijo „Žemė“,
t. y. Gehinomas – pragaras ir išsprendė šį konfliktą.